Politikoje, kaip ir gamtoje, vyrauja tie patys dėsniai. Vanduo, tekėdamas nuokalnėn visada randa patį lengviausią kelią, apeidamas kliūtis pačiu paprasčiausiu keliu. Todėl kai vakar „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis Rolandas Paksas ir Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas viešai prasitarė apie planus sujungti abi politines partijas į vieną, prisipažinsiu, nė kiek nenustebau. Apie tokią galimybę rašiau dar 2012 m. lapkričio pradžioje (http://www.balsas.lt/naujiena/630262/prezidento-priesaika-ar-ji-jau-sulauzyta). Tai, ko gero, pats geriausias sprendimas Darbo partijai, kurią kaip juridinį asmenį siekiama nuteisti, ir ne mažiau geras sprendimas „Tvarkai ir teisingumui“, per Seimo rinkimus supratusiam, jog elektoratą R. Paksas praranda, ir jei nieko nedarys, daug mažiau balsų gaus ne tik artėjančiuose savivaldos rinkimuose, bet ir 2016 m. rinkimuose į Seimą.
Sunerimti dabar verta kitiems. Koalicijos partneriai socialdemokratai, mėgindami nuslėpti susierzinimą, V. Uspaskicho ir R. Pakso užmojus iš karto pavadino „junginiu“, „dariniu“. Neatsitiktinai. Juk netrukus, neabejoju, tas junginys ir darinys greitu laiku privers socialdemokratus ne tik su juo skaitytis, bet ir daryti apčiuopiamas nuolaidas, apie kurių darymą R. Paksas ir V. Uspaskichas galėjo tik pasvajoti.
Esmė, manyčiau, paprasta – kam V. Uspaskichui rizikuoti tiek daug pastangų pareikalavusia Darbo partija, kuri, tikėtina, po teismo sprendimo išsivaikščiotų po kitas partijas, o kol būtų sukurta nauja partija, tuomet būtų be galo sunku išsivaikščiojančius ir besiblaškančius partijos narius vėl surinkti į naują politinę jėgą. Tad kur kas paprasčiau – susitarti su ne mažiau galvos skausmą turinčiais „tvarkiečiais“. Po apsijungimo, žiūrėk, jau tampi didžiausia frakcija Seime, o koalicijoje jau gali reikalauti ir premjero posto. Paprasta kaip du kart du. Kaip vanduo, kuris apibėga kliūtis, užuot su jomis kovojęs.
Net vienas socialdemokratų lyderių Gediminas Kirkilas tą pačią dieną, kai „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ lyderiai prabilo apie apsijungimo galimybę, prasitarė, esą naujasis politinis darinys gali mėginti kėsintis į premjero postą. Tai esą būtų koalicijos griovimas, o socdemai su tuo vargu ar sutiktų.
Tačiau aš manau, kad taisyklės tokiu atveju pasikeičia ir nori socialdemokratai ar nenori, ne nuo jų įnorių priklausys, ko sieks „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ tandemas. Žinoma, kad reikalaus premjero posto, nes nereikalauti jo yra kur kas mažiau priežasčių. Sugrius koalicija? Na ir kas. Tegul griūna. Kas bus tuomet? Tuomet „socdemams“ tektų kurti vaivorykštinę koaliciją su Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionimis demokratais ir jų klapčiukais liberalais. Ar tokia koalicija būtų geresnė socialdemokratams? Vargu. Ideologine prasme tai būtų soicaldemokratų dar viena nesėkmė, nes jų, o taip pat ir konservatorių elektoratas nusiviltų ir dalis jo kituose rinkimuose, tikėtina, balsuotų už „darinį“ ar „junginį“. Čia kaip vadinsi, taip nepagadinsi. Koks skirtumas, kaip nauja politinė jėga vadinsis. Svarbu, kad pavadinimas nebūtų siejamas su sovietmečiu, o jos ideologija bent šiek tiek atspindėtų patriotiškai nusiteikusią politinę partiją ir tokiu atveju sėkmė – garantuota.
Tokią politinę jėgą nepersekios teisiamųjų suolas, o jos lyderiai rinkėjų akyse galės visiškai rimtai aiškinti, jog tam tikru metu su jais buvo susidorota. Pavyzdžių jie turi daugiau nei reikia, o mūsų rinkėjai visuomet stoja „aukų“, „skriaudžiamųjų“ pusėn. Vien ko vertas „Paksogeitas“, jau nekalbant apie V. Uspaskicho kartojamą politinio susidorojimo kortą, leidusia partijai, nepaisant oponentų įnorių ir pastangų, surinti daug balsų Seimo rinkimuose. Rinkėjų įtikinėti, kad jie pasitikėtų nauja politine partija, ilgai irgi nereikės, o oponentai tokiai partijai prikišti jau nebeturės ką.
Akivaizdu, kad labiausiai dėl Viktoro ir Rolando jungtuvių turėtų pergyventi socialdemokratai, mat jų pagrindinis elektoratas susikoncentravęs provincijoje, tai yra ten, kur gyvena ir „darbiečių“ bei „tvarkiečių“ rinkėjas. Jei prisimintume Seimo rinkimų antrąjį ratą, tai jame daugiausiai dvikovų provincijoje vyko tarp socialdemokratų ir darbiečių kandidatų. Ką tai sako? Kad sustiprėjęs V. Uspaskicho ir R. Pakso tandemas gali faktiškai perimti spocialdemokratų rinkėjus. Ir tokia grėsmė A. Butkevičiui labai reali.
Kad ir kaip ten būtų, dėl abiejų partijų vadovų pareiškimo nuoširdžiai džiaugiuosi todėl, kad nenorėčiau, jog šalyje liktų tik dvi politinės partijos (nes taip įvyktų, jei Darbo partija išsivaikščiotų, o „tvarkiečiai“ būtų nunykę natūraliai). Kuo daugiau turėsime stiprių partijų, tuo labiau jos privalės stengtis mūsų visų labui, nes trims susitarti kur kas sunkiau, nei susitarti dviems (konservatoriams ir socialdemokratams). Juk mūsų politinį gyvenimą valdo politiniai interesai, o ne kažin kokie filantropiniai siekiai. Kol mūsų politikai nesubrendo šalį valdyti taip, kaip nori Tauta, kur kas geriau, kad jie bent tarpusavyje labiau konkuruotų.
