Pasibaigė vietos savivaldos rinkimai. Savivaldybių tarybos išrinktos. Bet būsima vietos valdžia aiški, berods, tik penkiose savivaldybėse. Kitose tik dabar prasideda jos dėlionės. Dėlionės, kurioms įtakos rinkėjai jau neturi. Gali būti, kad daugelyje savivaldybių bus tokia politinės valdžios mozaika, už kurią nebalsuotų dauguma rinkimuose dalyvavusių žmonių. Tikriausiai tai viena iš aplinkybių, neskatinančių žmonių noro dalyvauti savivaldos rinkimuose.
Tiesa, panašiai būna ir po Seimo rinkimų ar vyriausybės krizių, bet savivalda žmonėms juk ne tas pats, kas nacionalinė valdžia.
Ar pakankamas rinkėjų aktyvumas ?
Kaip žinoma, praėjusiuose savivaldos rinkimuose dalyvavo tik apie 40% rinkėjų. Skaičius – daugmaž prognozuotas iš anksto. Jis nėra tragiškai mažas, bet laikyti tokį rinkėjų aktyvumą normaliu – irgi neteisinga. Manyčiau, kad net dabar Lietuvoje susiklosčiusioje istorinėje situacijoje iki santykinės rinkėjų aktyvumo normos trūksta 15-25%. Juolab kad dauguma dalyvavusių rinkimuose – vyresnio amžiaus žmonės (teko girdėti, kad net apie 80% atėjusių į rinkimus buvo vyresni nei 50 m. amžiaus piliečiai)...
Tad kai kurių aukšto rango politikų po rinkimų pareikšta nuomonė, esą mažas rinkėjų aktyvumas reiškia, kad dauguma piliečių patenkinti nusistovėjusia politine tvarka Lietuvoje, neturi noro jos keisti ir todėl nemato reikalo dalyvauti rinkimuose, yra arba demagogija, arba cinizmas. Bent jau demokratijos požiūriu. Galvoju, jog nemaža dalis tų žmonių, kurie, apskritai imant, nėra visiškai abejingi politikai, rinkimuose nedalyvauja todėl, kad nemato prasmės juose dalyvauti, nes dalyvavimas daugeliu atvejų neturi tiesioginės reikšmės tam, kokia bus vietos valdžia ir jos politika. Kitaip sakant, žmonės, bent jau jų dalis, net ir negalintys apibrėžti savivaldos ir demokratijos esmės, nujaučia, kad savivalda Lietuvoje nemažu mastu „falšyva“.
Tikėtina, kad tarp dalyvavusių šiuose rinkimuose daugumą sudarė atskiroms partijoms dėl vienų ar kitų priežasčių stabiliai ištikimas elektoratas bei piliečiai, vis dar norintys, beje, teisėtai ir pagrįstai, daugiau teisingumo ir tvarkos, ir po pastarųjų metų politinių įvykių Lietuvoje gavę daugiau argumentų vėl gręžtis į atsinaujinusią nušalintojo prezidento R.Pakso partiją, nuosekliausiai ir įtikinamai siūlančią tokią perspektyvą.
Rinkimai ir partinės sistemos būklė
Šie rinkimai patvirtino, kad santykinai gausų ir ištikimą elektoratą, užtikrinantį patekimą į valdžios sceną, turi Tėvynės Sąjunga, LSDP, valstiečiai liaudininkai, liberalcentristai. Vilniaus regione – lygiaverčių varžovų neturi Lenkų rinkimų akcija. Mažesnę, bet pakankamą patekimui į valdžią dalį buvusio liberalų ir centristų elektorato į savo pusę patraukė LR liberalų sąjūdis. Dalį prieš ankstesnius Seimo rinkimus sutelkto elektorato kol kas išlaikė ir į nepavydėtiną padėtį pakliuvusi Darbo partija, nors didesnė „protesto“ ir ryškesnio politinio atsinaujinimo trokštančio elektorato dalis, matyt, vėl grįžo pas R.Pakso liberaldemokratus.
Ryškesnė šių rinkimų tendencija – tradicinės Lietuvai partijos – krikščionių demokratų – atsigavimas. Naujoji Sąjunga (socialliberalai) dar nežlugo, bet jų, kaip ir Darbo partijos, perspektyvos miglotos, savarankiško ir reikšmingesnio vaidmens atlikimui politikos scenoje, švelniai tariant, daug nežadančios. Pilietiniams demokratams nepavyko išnaudoti buvusios teorinės galimybės susikurti atskirą stabilią reikšmingesnio politinio veikimo nišą. Panašu, kad ir nepavyks. Bent jau artimiausioje ateityje. O kitokios ateities šiai partijai gali nė nebūti.
Žodžiu, galima sutikti su tais politikos apžvalgininkais ir komentatoriais, kurie teigia, kad šie savivaldos rinkimai paliudijo daugiapartinės sistemos konsolidacijos tendenciją, nepaisant vis dar didoko sistemos fragmentiškumo. Sykiu reikia pridurti, kad sistemoje tebelieka „padoraus“ dydžio niša antisisteminiam ar sistemą destabilizuojančiam veikimui, o dar svarbiau yra tai, kad santykinis sistemos stabilumas klostosi demokratijos deficito sąlygomis. Todėl negali būti tvarus, sėkmingą Lietuvos vystimąsi garantuojantis. Nepamirština ir istorijos pamoka: Lietuva be demokratijos - Lietuva be ateities.
Savivaldos reformos perspektyvos ir poreikis
Prieš rinkimus ir per rinkimų kampaniją šimtus kartų kartota, kad Lietuvoje nėra visavertės vietos savivaldos, kuri, kaip žinoma, esti ir vienas iš demokratijos socialinio pamato kertinių akmenų. Tad būtų liūdna, jei po rinkimų, išsidalijusios valdžią savivaldybėse, partijos vėl keturiems metams „užmirštų“ vietos savivaldos reformos reikalą. Nors per rinkimus daugiausia mandatų į savivaldybių tarybas iškovoję socialdemokratai, ypač jų „patyrusiųjų“ sparnas, nėra didžiausi demokratinių permainų savivaldoje šalininkai (juos ir neva jų rinkėjus tenkina esama tvarka), betgi kitoms partijoms nebūtina laukti „malonių“ iš valdančiosios koalicijos ar vyriausybės. Pasitelkusios bendruomenių judėjimo ir pilietinės visuomenės aktyvą jos galėtų, ilgai neatidėliodamos, imtis įstatymdavystės ir kitokių iniciatyvų savivaldos plėtros srityje.
Nemažai, ugdydamos ir stiprindamos demokratinį vietos savivaldos potencialą, gali nuveikti ir pačios savivaldybės. Netgi esamuose savivaldos teisiniuose rėmuose. Nėra trukdžių stiprinti seniūnijų vaidmenį savivaldoje, taip pat ir įvedant jų demokratinę kontrolę. Nieks netrukdo skatinti bendruomenių kūrimąsi ir sudaryti bent minimalias sąlygas jų prasmingai veiklai ir dalyvavimui savivaldos reikalų sprendime.
Akivaizdu, kad, jei per kitus savivaldos rinkimus nebus tiesiogiai renkami merai, arba, jei į savivaldybių tarybas savo atstovų nerinks seniūnijų gyventojai, tai matančių prasmę dalyvauti kituose savivaldybių rinkimuose bus dar mažiau, nei ką tik pasibaigusiuose. Tiesa, keisti savivaldos rinkimų tvarką Seimas turės vykdydamas neseną Konstitucinio Teismo nutarimą, bet būtų gerai, jei šitas keitimas vyktų ne kada nors ir skubos tvarka, o po visaverčių diskusijų su visuomene.
Argumentai, išsakomi prieš tiesioginius merų rinkimus, kaip ir mišrios savivaldybių tarybų rinkimų sistemos įvedimą, negali būti laikomi rimtais ir pagrįstais. Bent jau savivaldos ir demokratijos stiprinimo požiūriu. Žinoma, reikia pasirūpinti, kad būtų sukurtas įstatymu apibrėžtas politinis mechanizmas, neleidžiantis merui tapti renkamu vietos kunigaikščiu ar oligarchinės politikos vykdytoju. Bet tai įmanoma, pavyzdžiui, įvedus į savivaldybių valdžios sistemą papildomą – didžiosios tarybos – institutą, kurį sudarytų ne seniūnų parenkamų, o gyventojų renkamų seniūnijų tarybų nariai. Mišri savivaldybių tarybų rinkimų sistema - irgi ne įrankis partijų vaidmeniui mažinti, kaip kad galvoja kai kurie partijų veikėjai, o prielaida partijoms plėstis į provincijos gilumą. Nors, kas be ko, ne savivalda turi tarnauti partijoms, kaip kad tam tikru laipsniu yra dabar, o atvirkščiai – partijos savivaldai.
Kas dar darytina teritorinio valdymo ir savivaldos baruose ?
Savivaldybių ir apskričių funkcijų perdalijimas taip pat gali būti atliktas nelaukiant kitų savivaldos rinkimų. Apskričių, kaip regioninės politikos funkcijas atliekančių ar turinčių atlikti administracinių teritorinių vienetų, atsisakyti, kaip kad siūlo kai kurios partijos, žinoma, neverta. Tik romantinis populizmas – ir siūlymas sumažinti jų skaičių iki keturių, neva pagal istorinių etnografinių Lietuvos regionų skaičių. Toks skaičius – lietuviškojo nacionalizmo vaizduotės fenomenas, o ne egzistuojanti istorinė geografinė ir kultūrinė politinė Lietuvos realybė.
Kas kita –pakoreguoti dabartinių apskričių ribas, atsižvelgiant ir į istorinius kultūrinius kriterijus. Gal būt pavadinti apskritis kraštais, turinčiais jų istorinį kultūrinį ar etnografinį koloritą atspindinčius vardus (pvz., Sūduva, Vilnija, Rytų Aukštaitija, Šiaurės Žemaitija, Šiaurės Pažemaičiai, gal būt Nemunas ir Pajūris, ir tt.). Be to, nebūtina, kad Vilniaus ir Kauno regionai būtų didžiausi plotu, o Vilniaus regiono ribos baigtųsi Panevėžio prieigose.
Apskritai, dabartinis administracinis teritorinis Lietuvos žemėlapis išduoda teritorinėje politikoje vyraujant biurokratinį technokratinį pradą, papildytą Vilniaus regiono atveju dar ir lenkiškojo separatizmo fobijomis.
Nemanau, kad turėtų būti „visiems laikams“ palaidota ir savivaldybių smulkinimo, arba, kitaip tariant, naujų savivaldybių steigimo idėja. Beje, apie naujų savivaldybių steigimą kalbama ir kai kurių partijų, tarp jų ir socialdemokratų, programose. Tad pažadus galėtų lydėti ir darbai. Vienu ypu grįžti prie dar praėjusio dešimtmečio pradžioje parengtų, bet taip ir nerealizuotų administracinių teritorinių reformų projektų, turbūt jau neįmanoma, bet steigti naujas savivaldybes ten, kur to nori vietos žmonės, pvz., Pabradėje, galima ir reikia. Reikia padalinti į kelias smulkesnes ir tas savivaldybes, kurių centrai yra didžiuosiuose miestuose, t.y. kitų savivaldybių teritorijoje. Juk šios savivaldybės yra ir didžiausios kaimiškosios savivaldybės.
Ne pro šalį būtų ir seniūnijų ribų koregavimas ar naujų seniūnijų steigimas, atsižvelgiant ne tik į biurokratinius, bet ir kitus kriterijus. Pirmiausia, į kaimiškose teritorijose dar tebeegzistuojančias lokalinio kultūrinio savitumo ribas, dažniausiai sutampančias su parapijų ribomis ar mažų miestelių bei didesnių gyvenviečių, kaip lokalinių centrų, traukos zonomis.
Jei bus apsispręsta pereiti prie mišrios savivaldybių tarybų rinkimų tvarkos, tai reikės ją derinti su savivaldybių administracinio teritorinio suskirstymo sistema. Būtų nonsensas, jei vietos savivaldos lygmenyje pagrindinis teritorinio gyventojų atstovavimo kriterijus būtų iš viršaus nustatytas rinkėjų skaičius, kaip kad yra rinkimų į Seimą atveju. Beje, ir šiuo atveju būtų geriau, jei mažoritarinių rinkimų apygardų ribos tiksliai koreliuotų su administracinio teritorinio suskirstymo ribomis.
Žodžiu, savivaldos reikalai yra ar turi tapti Lietuvos stiprinimo reikalais.
