Kas šiais laikais nežino populiaraus posakio: kiekviena šalis turi tokią vyriausybę, kurios nusipelno? Prisimenate kas taip pasakė? Nelabai? Priminsiu: prancūzų diplomatas, rašytojas, filosofas ir politikas Josephas-Marie de Maistre‘as (1753-1821).
Apie politiką jis ir daugiau yra pasakęs kai ką išmintingo, nors Lietuvoje tai nėra taip plačiai žinoma ir populiaru. Pavyzdžiui: „Tiek individo, tiek tautos išsigimimas yra tiesiogiai proporcingas kalbos išsigimimui.“
Netikite? Atsiverskite komentarų skiltis. Įsitikinsite: žmonės, kurie niekada negalvoja, visada kalba. Bet svarbiausia – kaip kalba!..
J.-M. de Maistre‘ą tačiau prisiminiau ne dėl to. Įdomu buvo atrasti, kad jis jau prieš du šimtus metų pastebėjo tai, kas mums itin išraiškingais pavidalais ima ryškėti tik dabar. Anot prancūzų mąstytojo, „iškreipta viešoji nuomonė yra lyg padirbti pinigai: ji reikalinga kaltiems žmonėms atitinkamai paveikti sąžininguosius, kad pastarieji, nė nesuvokdami ką darantys, įteisintų pirmųjų nusikaltimus“.
Vytauto Pociūno žūtis Gardine atidengė manipuliacijų viešąja nuomone Lietuvoje mastą. Matyti, kad priemonių nesirenkama: nuo moteriškų paltų kabinimo velionio drabužinėje, bendradarbių bandymo diskredituoti mirusįjį kaip žmogų ir pareigūną („buvo neblogas analitikas, bet prastas vadovas“) iki politinės izoliacijos, neregėto spaudimo ir net atviro šantažo parlamentinį tyrimą atliekančiai įgaliotai Seimo institucijai bei jos vadovui.
Ar skiriasi kuo J. Borisovo telefonu perduotas įspėjimas A. Drakšui, esą, prezidentas R. Paksas – politinis lavonas, jei tik neišpildys jo keliamų sąlygų, nuo NSGK pirmininkui A. Matulevičiui anonimiškai mestų kaltinimų bendradarbiavus su sovietų KGB, būtent išvadų apie komiteto atliktą tyrimą skelbimo išvakarėse?
A. Matulevičius nedelsiant paneigė mestus kaltinimus ir kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas nustatyti informacijos šaltinį, pateikusį žiniasklaidai, jo žodžiais, sufalsifikuotą dokumentą.
Palikime nuošalyje paminėtų asmenų pavardes. Šiuo atveju svarbu ne asmenybės, bet tik jų valstybinis rangas iššūkio akivaizdoje. Žinoma, jei pripažįstame, kad visi asmenys prieš įstatymą – lygūs.
Pirmuoju atveju tai buvo įvertinta kaip grasinimas valstybės pareigūnui ir trukdymas vykdyti konstitucines pareigas. Pasekmes – žinome: R. Paksas – nušalintas, jo šantažuotojas atsidūrė teisiamųjų suole.
O kaip – antruoju atveju? Ar išmetimas tokios „kortos“ svarbių sprendimų išvakarėse negali būti traktuojamas kaip subtili šantažo forma ir bandymas daryti poveikį valstybės pareigūnui, turinčiam konstitucinius įgaliojimus? Ar atsakingoms valstybės institucijoms nerūpi ir joms neįdomu ar tai tikra ar netikra „korta“, ir iš kurios „rankos“ ji iškrito? O gal kaip tik iš tos, apie kurios keliamas grėsmes pastaraisiais metais taip garsiai ir taip nevaržomai kalbama?
Teisėsaugos institucijų veiksmingumas ar neveiksmingumas čia daug ką atskleis. Jei paaiškėtų, kad tirti A. Matulevičiaus pareiškimą ir išaiškinti NSGK pirmininką kompromituojančios informacijos šaltinį yra vengiama, būtų netiesiogiai patvirtinama, kad sutelktinėse pastangose nuvertinti NGSK ir jos vadovą dalyvauja taip pat ir teisėsaugos institucijos.
Turint tokį tikslą, nereikia nieko daryti, užtenka palikti visa „kaip yra“, įskaitant ir neatsakytus klausimus: gal bendradarbiavo, o gal ir ne...
Komiteto išvadoms iš karto atsiranda „platesnė interpretacijų bazė“: ar NSGK sprendimai, priimti jau po žiniasklaidos išpuolio prieš jo pirmininką, gali būti vertinami kaip nepriklausomi ir objektyvūs? Kas gali paneigti, kad jie apspręsti pirmininko baimės ir netikrumo dėl potencialiai galimų tolimesnių grasinimų bei kitų nemalonių pasekmių, jei paskelbtasis dokumentas būtų tikras? O gal priešingai – komisijos išvadas bent iš dalies galėjo paveikti subjektyvūs „keršto“, „revanšo“ motyvai, jei ataka prieš pirmininką buvo be pagrindo?
Tai klausimai, verti rimtos tiek teisėsaugininkų, tiek žurnalistų analizės, jei manome gyvenantys teisinėje ir demokratinėje valstybėje, kurioje žmogaus ir piliečių teisės – ne retorinė figūra, bet socialinio gyvenimo turinį lemianti teisinė norma.
Visuomenėse, kuriose nyksta riba tarp gėrio ir blogio, ją pakeičia visuotinis abejingumas viskam, o esminis demokratijos elementas – nuomonių pliuralizmas imamas painioti su moraliniu reliatyvizmu, daugumos sprendimai tampa gėrio ir blogio matu.
Konsoliduotos politinio bei ekonominio elito, įskaitant ir įtakingos žiniasklaidos savininkus, pastangos turtėti „dar greičiau“, nesant efektyvesnių pilietinės visuomenės židinių ir išvystyto nevyriausybinių organizacijų tinklo, gali tapti rimta grėsme demokratinei santvarkai.
„Saugokitės mažumos tironijos“, – įsidėmėtinas perspėjimas, lotynų patarlės išmintimi ataidintis iš amžių glūdumos.
Konstitucinio Teismo – ne rinktos, o tik paskiriamos atstovybės – „apetitas“ iš aukščiausiosios Tautos politinės valios atstovavimo institucijos – Lietuvos Respublikos Seimo – perimti daugiau valstybės ir valdžios funkcijų – akivaizdžiai juntamas. VSD vadovybė net neslepia savo požiūrio „atlaidžiai“ traktuoti parlamentarų bandymus reikalauti iš jo atskaitomybės.
„Jei nori būti įtakingas, išdrįsk atlikti įkalinimo vertus darbus“, – pastebėjo Juvenalis, paskutinis didelio talento Romos imperijos satyrikas. Šie žodžiai padeda geriau suprasti ką norėjo pasakyti ir de Maistre‘as, iškreiptą viešąją nuomonę prilyginęs padirbtų pinigų kupiūroms...
