Algirdo Brazausko politinę karjerą galima suskirstyti į keturis sąlyginius laikotarpius: komunistinį, LDDP, prezidentinį ir šiandieninį - premjerinį. Didžiausias gyvenimo tarpas buvo praleistas pirmajame, kur jis susiformavo kaip asmenybė, įgijo didžiąją dalį politinės veiklos patirties, išugdė savo vertybių sistemą, įgijo įpročius.
Niekas negali atsisakyti praeities, kad ir kokia ji būtų, taigi politikas, jei mes tikrai jį norime pažinti - yra jo praeitos karjeros istorija. Žvelgdami į šią karjerą galime atrasti atsakymą į A. Brazausko šios dienos veiksmus ir gal net numatyti galimus netolimos ateities žingsnius. Komunistinis režimas iš politiko reikalavo paklusnumo dogmai ir nepriekaištingo aukštesniųjų organų nutarimų vykdymo. Taigi toje terpėje užaugę politikai beveik visi turi “silpnybę” laukti nurodymo iš viršaus. Kada viršus išnyko, šiems politikams buvo be galo sunku patiems imtis atsakomybės. Tada mes matėme daugelio buvusių partiečių pasitraukimą iš politikos. Tie kurie išliko, tarp jų ir A. Brazauskas, išugdė naują elgsenos stereotipą, kuris buvo dažnas ir sovietmečiu - veikti po fakto. Tokie politikai, neturėdami ryžto imtis atsakomybės, tačiau nesiekdami trukdyti įvykių eigai, vardan savo išlikimo, skelbia sprendimus tik tada, kada jau viskas nulemta. Atiduoda Katedrą, kada ji ir taip neišvengiamai bus visuomenės pasiimta, pasirašo nepriklausomybės aktą, kai kitą kelią sunku beįsivaizduoti, ir t.t.
Tai rodo, kad A. Brazauskas, kaip politikas, nėra ekstremalių ar kardinalių veiksmų šalininkas, jis labai tiktų stabilios ir turtingos valstybės parlamentui. Tačiau kai šalis yra ribinėje situacijoje ar kai visuomenė bei valdžia turi žengti daug lemiamų žingsnių, reikalingi politikai, einantys toliau ir norintys daugiau, nei leidžia galimybės.
Bet jei A. Brazauskas išdrįso tapti šiuo metu premjeru ir jei aš neklydau, kalbėdamas apie jo “genetinį” vėluojantį ryžtingumą, vadinasi, kairiesiems tapo akivaizdu, kad šalyje subrendo ekonominis-socialinis pakilimas ir tokioje situacijoje jų buvimas valdžioje leis sutapatinti teigiamus pokyčius su jais.
Gal todėl keičiant Vyriausybę didelių pakeitimų Vyriausybės programiniuose uždaviniuose neįvyko.
Kita vertus, kairiųjų stovykloje yra daug jaunų ir ambicingų politikų, pakanka paminėti V. Andriukaitį ir A. Paulauską, kurie pasiryžę ryžtingai kovoti dėl lyderystės, dėl prezidentinės kėdės. A. Brazauskas jiems visiems tampa solidžia uždanga struktūruojant socialdemokratų partijos gretas bei derinant savo siekius su socialliberalais. A. Brazauskas, neturėdamas pretenzijų balotiruotis, išties tampa visuomenės dėmesį atitraukiančiu veiksniu, kurio artimiausias uždavinys tėra išlaikyti pasiektą stabilumą iki rinkimų.
