Tačiau lietuviai, matyt, jau tokie žmonės, kad džiaugsmo ir pasididžiavimo jausmus netruko pakeisti abejonėmis. Pirmiausia imta svarstyti, ar rastas tikrasis dokumento originalas, tačiau abejonių pasigirdo ir dėl mokslininko, kodėl būtent jis rado? Susisiekus su vis dar Vokietijoje esančiu L. Mažyliu, paaiškėjo, kad jis gali išsklaidyti visas abejones.
L. Mažylis: jaučiuosi kaip nacionalinė vertybė
Vakar apskriejusi žinia nepaliko abejingų ne tik visuomenės narių, bet ir politikų, mokslininkų. Nors iškart pasigirdo dvejopų vertinimų. Visgi, L. Mažylis taip pat atskleidė, kaip jaučiasi.
„Jaučiuosi kaip nacionalinė vertybė, jeigu juokais. O iš tikrųjų jaučiuosi labai ramiai, galvoju tiesiog, kaip gyventi toliau. O toliau laukia daug įdomių dalykų, toliau tyrinėti tą laikotarpį. Pagaliau iki 2018 m. vasario gal ir ilgiau visuomenei labai rūpės tie dalykai. Ir aš galėčiau būti tuo asmeniu, iš kurio lūpų tai bus įdomu išgirsti. Tie procesai prieš šimtą metų, buvo sudėtingi, ne vienu sakiniu nupasakojami, apie tai ir dėlioju mintis dabar.
Tų kaltinimų aš negirdėjau ir tikiu, kad daugiau neišgirsiu, čia galbūt emocijos labai sukilę, dėl to taip. Kad apskritai kyla klausimas, jog čia ne originalas, tai yra labai sveika, nes mes gyvename kritiškos visuomenės laikais. Ir viską visuomet reikia patikrinti, iš tikrųjų tai nežeidžia.
O kaip reikėtų įsitikint, tai yra tokia sąvoka kaip eksperto žvilgsnis. Aš jau nuo šiandien nebebūsiu visiškai kuklus, nes galiu pasakot ir pasakot, kiek kartų gyvenime man yra tekę žvelgti pro padidinamą stiklą į kiekvieną iš dvidešimties signatarų parašų. Ir patikėkit, kai tau prieš akis šmėkšteli greitai prasukinėjant filmuko juostą, tai vieni pastebi, kiti ne. Aš pastebiu.
Ir po tam tikro spaudimo, kai archyvo darbuotoja išnešė pačius aplankus, o nebe kopijas, tai tiesiog paprastai žvelgiant tai jau matėsi. Ir pagaliau, tai yra vokiški archyvai, jeigu tai yra telegrama, jeigu tai nuorašas, tai taip ir parašoma. Tiek vakar, tiek užvakar, tiek prieš tris dienas savo akimis mačiau daugybę tos epochos dokumentų, ant kurių yra parašyta nuorašas. Tai viena yra tokie nuorašai, o kita – kai tai yra pirminis dokumentas, tikras originalas“, - įsitikinęs mokslininkas.
Jo teigimu, jau didelių ekspertizių nereikia. O jeigu kažkam norisi ir matomas poreikis, galima jas atlikti.
Medžioklė prasidėjo pernai vasarą
Nuo šio pirmadienio Vokietijoje viešintis mokslininkas lankosi archyve ir tyrinėja to laikotarpio dokumentus. Į klausimus, kodėl būtent jis rado Aktą, jis turi atsakymą. Be to, papasakoja, kada susidomėjo paieškomis.
„Nuoširdžiai, tai šia tema aš susidomėjau 2016 m. vasarą. Iki to laiko taip, man yra tekę dėstyti Lietuvos politikos sistemos kursą, kuriame reikėdavo politologiškai apie tai pasakot, tai tų žinių turėjau. O nuo tos vasaros nuosekliai pradėjau domėtis ir akademine prasme, ir atvirai sakant – medžioti dokumentą. Atėjo laikas surasti jau jį. Juolab, artėja šimtmetis, tai nebuvo kaip nusišalint nuo temos ir pradėjau į tai gilintis.
O kodėl būtent aš radau, tai atsakymas labai paprastas. Ar galėjo vienu metu šimtas žmonių rasti, taigi ne, turėjo vienas rasti. Tuos šimtus, kurie prieš mane tyrinėjo, aš visus išstudijavau, jų paieškas, peržiūrėti ir išanalizuoti. Jeigu dirbo šimtai, tai šimtas pirmas pasinaudojo jų įdirbiu. Jeigu aš pradėčiau jiems čia visiems dėkot, tai mums laiko neužtektų. Kažkam juk turėjo pasisekti, tikimybė ir galimybė buvo bet kurio rankose.
Juolab, žinojau, kur reikia ieškoti. O ir Vokietijos archyvas dirba paslaugiai, be to, man viskas buvo pranešta net pertekliniu būdu. Aš užklausiau tiesiog bendrai apie tą laikotarpį ir institucijas, o jie man iš karto atsiuntė virš 100 lapų bylų sąrašą, kurios teritoriškai buvo sukoncentruotos ties Lietuva ir chronologiškai išdėliotos nuo 2016 m. iki vėlesnių laikų. Ir taip atsirinkti mėnesių tikslumu pavyko per pusę dienos.
Be to, net neabejoju, kad viską lėmė ėjimas pirmtakų žingsniais, analizavimas atliktų tyrinėjimų. Pirmiausia reikia sužinoti, ką žino kiti. Per tas kelias dienas aš pamačiau tokių dokumentų, kurių Lietuvos tyrinėtojai iki šiol galbūt ir nėra matę iš vis“, - atskleidė L. Mažylis.
Mokslininkas tikino drįsiantis pasakyti, kad visom esamom įžvalgom apie Vasario 16-osios Akto atsiradimo aplinkybes ir procesus, tos naujos žinios niekuo neprieštarauja.
Ar Aktas pasieks Lietuvą?
Šis klausimas bene labiausiai neramina visus po dokumento radimo. Pasirodo, L. Mažylis taip pat yra girdėjęs apie verslininko Dariaus Mockaus kontroliuojamo koncerno „MG Baltic“ pasiūlytą milijono eurų premiją už dokumento radimą.
„Apie tai aš išgirdau labai vėlai, kai jau viskas mano buvo suprojektuota ir tereikėjo vykti į Vokietiją, į tas tikrąsias paieškas. Ta idėja man iš karto jau nebuvo visiškai suprantama, kam ir kodėl čia sugalvota. Ir aš noriu nuo jos atsiriboti, ir tiesiog man būtų geriau jos nekomentuoti.
Anaiptol, šiuo metu esu ambasadoje, girdėjau, kad yra kviečiama atvykti daugiau žmonių. Nes šiuo metu tą Aktą esame matę tik mes dviese, aš ir archyvo darbuotoja. Girdisi, kad jau yra atvykęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, įsijungęs į procesą, tai norisi palinkėti, kad politikai ir diplomatai sutartų. Juolab, sutarimas su Vokietija šiuo metu, galiu iš politologo pusės pasakyti, yra pavyzdingas, santykiai tarp valstybių yra puikūs.
Tai galima manyti, kad tikrai pavyks. O pagaliau tegul atveža ir išstato Lietuvoje Aktą, parodo, žmonės manau, su dideliu virpuliu žiūrės“, - įsitikinęs L. Mažylis.
Taigi Lietuva su nekantrumu laukia šio istorinio dokumento grįžimo namo. O šis pavyzdys rodo, kad nėra viskas taip sunku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Įdomu, ką dar profesoriui pavyks rasti archyvuose, galbūt kažkas net pakeis mūsų istoriją.
