Vasarą pastebimai ištuštėja įstaigų koridoriai, apmąžta grūstys miesto parduotuvėse, aikštėse, kitose susibūrimų vietose, tačiau poliklinikose, kad ir kaip būtų keista, tokios grūstys, regis, dar labiau išauga, subujoja. Galima spėti, jog taip atsitinka vis tik ne todėl, jog įpusėjus vasarai žmonės pradėtų dažniau sirguliuoti, bet galbūt dėl to, jog nemenka dalis medicinos įstaigų personalo šiuo metu atostogauja, tuo tarpu taip ar kitaip negaluojantis, bėdos spaudžiamas žmogelis veržiasi pas gydytoją, nežiūrint to, kad pagal statistikos suvestines privalėtų mirkti kažkur ežere už miesto ar kaitinti bambą prie jūros.
Ligai pratrūkti, kaip sakoma, nesuplanuosi geriausio laiko. Kita vertus, net keletą kartų esu stebėjęs be galo įdomų nutikimą, kai dešimtmečiais nesimatę žmonės susitinka eilėje prie gydytojo kabineto durų. Įsivaizduokite, kiek ta proga būna džiugaus šurmulio, alavo, bandymų kažką paskubomis papasakoti, atsiskaityti už prabėgusį gyvenimą; atvykę pas gydytoją žmonės staiga užmiršta net savo vizito priežastį. Įspūdis toks, jog pensinio amžiaus vyrams ir moterims apskritai pritiktų skirti romantiškojo pobūdžio pasimatymus kaip tik poliklinikose arba kitose gydymo įstaigose, nes paskutiniosios gyvenimo meilės atveju sentimentus galima jausti ne tik asmeniui, bet ir jo ligai, tampančiai savotiškai integralia žmogaus dalimi.
Tiesą sakant, kaip tik grėsmingai išaugusiose eilėse prie gydytojo kabineto gali akivaizdžiausiai pajusti žmogaus susidvejinimą, o būtent tai, jog kiekvieno iš mūsų kūniška egzistencija yra pakankamai autonomiška, santykinai savarankiška būtis sąmonės raiškos atžvilgiu. Tarkime, yra tavo tikrasis aš, kuris dabar nelegaliai prasikišęs iš kitos dimensijos pro kažkokio periskopo akelę stebi, kaip tavo kūniškas aš atvestas ir pasodintas laukia eilėje prie gydytojų durų. Liga ir fiziniai negalavimai išryškina tokią kūno dominantę.
Kūnas tokiose eilėse byloja tiesioginiu savo tapsmu, abstrahuotas nuo žmogiškumo raiškos prasmių daugiaplaniškumo, ,,išvilktas“ iš bet kokių socialinių kodų. Eilėje prie gydytojo kabineto durų labiau nei kur kitur praranda prasmę socialiniai žmonių skirtumai, kitos panašios stratifikacijos, taigi yra pagrindas teigti, jog žmonės čia pajunta vienybės jausmą kažkokiu labiau fundamentaliu pagrindu nei profesiniai rūpesčiai, politiniai įsitikinimai ar intelektiniai prietarai.
Dėl tos priežasties daugelis žmogiško bendravimo situacijų išoriniam stebėjimui čia išrodo gana paradoksaliai, kaip akį rėžiančios disproporcijos seka, todėl tokiose eilėse išties nepaprastai išdidėja žmonių jukumas, įsivyrauja gana dviprasmiška, sunkiai nusakomo pobūdžio linksmumo dvasia. Tikriausiai kažką panašaus yra tekę stebėti daugeliui iš mūsų. Vis tik nuostabu ne tai, kad pernelyg užsibuvusį eilėje ligonį kartais užvaldo nesveikas kone isteriškas linksmumas, pokvailiai kikenimo ir prunkštimo priepuoliai, daug nuostabiau, jog gydytojas paprastai visados išlieka nesveikai rimtas.
Po truputį ryškėja, jog didžioji priešprieša tarp gydytojo ir paciento atsiranda ne dėl kompetencijos nevienodumo, čia iš tiesų įsivyrauja labiau kardinalaus pobūdžio subjekto ir objekto priešstatos santykis: ligonis savo kūnine raiška patampa sutirštintu objekto tipažu, gydytojas iškyla virš žmogaus bėdos kaip išgryninto subjekto pavyzdys. Tačiau nežinau galutinio atsakymo į klausimą – ar tokia santykių dehumanizacija ištinka dėl pačių dalykų prigimties, yra būtina sėkmės šioje sferoje sąlyga, ar – priešingai – į tokią padėtų mus įstumia jau nebeatšaukiamas, pastoviai atsikartojantis vaizduotės skurdas.
Iš kitos pusės, tau, žmogau, regis, labai pasisekė, jeigu gavai siuntimą į Kauno klinikas vasaros atostogų mėnesiais, nes tik šiuo metu gali būti tikras, jog nebūsi išnaudotas visais įmanomais pavidalais ir pro visus galus kaip metodinė priemonė studentų mokymo tikslams. Kalbu čia, žinoma, apie Kauno medicinos universiteto klinikas, tą universitetinio mokymo padalinį, kuris drauge yra didžiausia Lietuvoje daugiaprofilinė gydimo įstaiga, tikras sveikatingumo išminties megapolis, stambiausias šalyje medicininės vadybos konglomeratas, laikui nepavaldus ultra-super-kolūkis.
Lengvai įsivaizduoju tai, kokią didelę reikšmę studijų sėkmei Lietuvos žemės ūkio universitete turi universitetui priklausantys žemės ūkio naudmenų plotai, leidžiantys demonstruoti pažangiausias technologijas, nesunku įsivaizduoti, jog Lietuvos veterinarijos akademijai ypač svarbi yra zootechninių bandymų stotis, tačiau kyla klausimas – ar visi Lietuvos pacientai in corpore taip pat nėra labai panašiai traktuojami kaip Kauno medicinos universiteto klinikų dispozicijoje esantis praktinių mokymų ūkis.
Iš tiesų, jeigu šiuo atveju nesugebame įžvelgti diskretiškumo laipsnio skirtumų tarp gyvūno ir žmogaus, tai pačios situacijos esame įpareigoti forsuotai kelti klausimą dėl įsisenėjusių mentaliteto problemų, kalbėti apie tradicijų naštą ir prasikišančią totalitaristinių refleksų stilistiką, apie niekinantį požiūrį į konkretų žmogų, leidžiantį traktuoti individą kaip priemonę kokių nors tikslų įgyvendinimo labui.
Prieš keletą metų buvau siunčiamas į Kauno klinikas atlikti medicininio tyrimo dėl skrandžio opos, kuris mūsų, pacientų, žargonu yra vadinamas ,,žarnos rijimu“. Kas yra turėjęs panašių problemų, man tikrai pritars, jog užsiminiau apie kraštutinai nemalonią procedūrą, keliančią šiurpą jau savo pavadinimu. Kalbame apie pacientui teikiamą užduotį nuryti periskopo pavidalo įtaisą jau į vidurių gelmes, t. y. skrandžio vidų.
Tąkart vyksmo metu diskomfortui pasiekus kulminaciją iš šurmulio supratau, jog mano priremtą kūną apstojo nežinia iš kur atsiradę, paslaptingai išdygę studentai, pavyzdingai besidomintys visomis smulkmenomis, neįtikėtinai smalsūs. Prasidėjo triukšminga diskusija dėl opos diametro dydžio, kiekvienas iš diskutuojančių veržėsi dar kartą pasižiūrėti, patikrinti savo hipotezę. Užtęstos sekundės tokiu atveju virsta baisiu košmaru, aš, žinoma, springau, kosėjau, bandžiau įspirti vedančiajam gydytojui.
Tačiau besimuistantį kūną aptartoje situacijoje suvaldyti lengva net vienu pirštu, nes medicininio įtaiso pagalba esi prispaudžiamas prie kušetės per tašką skrandžio viduje. Jau temstant sąmonei buvau išlaisvintas, sprukau neatsigręždamas, supratęs, jog su įsismarkavusiu sadistu neverta prasidėti. Kitas atvejis, žinoma, linkusi išsamiai pasipasakoti Lietuvos popdainininkė neseniai prasitarė ir apie tai, jog kartą ginekologinio patikrinimo metu tik griežtais protestais išprašė iš kabineto studentų būrelį su disciplinos dėstytoju priešakyje.
Įsivaizduoju, kaip šioji įžymybė būtų užsikosėjusi, jeigu nebūtų buvusi pakankamai apdairi... ( Ne mano reikalas, nespėliosiu plačiau dėl to, kokiu labiau civilizuotu būdu medicinos universiteto studentas gali kaupti patirtį, įgytas žinias patikrinti praktiškai. Galbūt čia galėtų padėti savanoriai, kuriems už patiriamus išbandymus būtų atlyginama nuolaidomis ir privilegijomis, tarkime, tokie nebijantys rizikuoti žmonės įgytų teisę patekti pas gydytoją be eilės, nemokėtų už procedūras, galbūt būtų galima įkalbėti kokį nors benamį už nakvynę, maistą ir dienpinigius pasitarnauti mokslo reikalui ir gydytojų kvalifikacijos kėlimui.).
Vasara jau persirito į antrą pusę, pastebimai sutrumpėjo, tačiau eilės poliklinikoje nė kiek nesumenko, išlieka stabiliai ilgos. Tatai, žinoma, nėra pozityvios gausos požymis.
