Artėjančių savivaldos rinkimų trimitai jau gaudžia, tačiau politinis gyvenimas primena užpelkėjusį užutekį. Nusibodę politikai neturi ką pasakyti visuomenei, visuomenei – atgrasus yra bergždžias socialinės infliacijos nuvertintų politikų barškėjimas ir saldžialiežuvavimas prieš rinkimus.
Politinėje rinkoje nėra idėjų, kurios pakeltų žmonių dvasią, sugrąžintų tikėjimą ateitimi, įkvėptų visuomenę prasmingai veiklai ir visaverčiam gyvenimui savame krašte. Nematydami perspektyvų šimtai Lietuvos žmonių kas mėnesį išvyksta iš šios „nevilties karalijos“, tačiau populiariausios „politinės dienotvarkės“ temos – įteisinti ar neįteisinti atmintinų dienų sąraše 1791 m. gegužės 3 d. Žečpospolitos konstituciją, pakelti ar nepakelti iki valstybinio rango istorinę vėliavą su Vyčiu, maištavo ar grybavo 1993 m. į mišką išėję savanoriai, pagaliau turi ar neturi gediminaičių kraujo britų monarchė?..
Akivaizdu, kad Lietuvos politinė sistema rimtai negaluoja. Ji nepajėgia iškelti naujų žmonių ir naujų idėjų visuomenės atsinaujinimui. Į valstybės valdymo reikalus, sociologų duomenimis, įsitraukę skandalingai mažai – vos 1-2 proc. – Lietuvos piliečių. Tik tiek žmonių dalyvauja politinių partijų veikloje. (Tiksliau būtų sakyti, tik tiek „politikos stumbrai“ įsileidžia į savo prižiūrimų „bandų“ gretas.)
Dar blogiau yra tai, kad likusių 98 ar net 99 proc. žmonių požiūris į vadinamąjį „politinį elitą“ yra išskirtinai neigiamas – pasitikėjimas partijomis tesiekia vos 5-6 proc. ir yra pats žemiausias Europoje.
Ir tai yra ne todėl, kad lietuviai iš prigimties būtų asocialūs žmonės, bet dėl to, kad lietuviškoji politika tebėra neskaidri, finansuojama iš įtartinų šaltinių, „draugiškai susijusi“ su įtakingais, tačiau viešumos vengiančiais, rėmėjais.
Šitokioje aplinkoje veikiant, savaime suprantama, pašalinės akys nereikalingos. Mat, niekas žmonių nesuvienija labiau nei pinigai, dažnai perduodami iš rankų į rankas. Iš dalies tai paaiškina, kodėl metai iš metų matome tuos pačius veidus televizorių ekranuose, rinkimų plakatuose, politinėse tribūnose. Nesvarbu – pozicijoje ar opozicijoje – absoliučios daugumos žmonių socialinė padėtis nuo to menkai tesikeičia.
Galima pagrįstai kelti klausimą: kam atstovauja žmonės, kalbantys tariamai rinkėjų vardu? Saugumo skandalas, iškėlęs į avansceną pagarsėjusį „valstybininkų ratelį“, atskleidžia šitokio „atstovavimo“ socialinę bazę.
Žodžiai, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ (Lietuvos Konstitucija, 2 straipsnis) labiau negu bet kada šiandien skamba kaip tuščia frazė, kuria niekas netiki: nei dabartiniai politikai, nei juo labiau – žmonės. Prisiminus, kokiu žeminančiu save būdu Seimas patvirtino Europos Sąjungos konstituciją ir pademonstravo niekinantį požiūrį į tautą, galima guostis nebent „Los Angeles Times“ taikliu pastebėjimu: „Knyga yra gera, jei jos neskaitę žmonės apsimeta, kad ją skaitė“.
Šitoks valstybės ir tautos susvetimėjimas demoralizuoja abi puses. Politikai neišvengiamai virsta cinikais, žmonės – niekuo netikinčiais juodais skeptikais. Tokioje visuomenėje – nebegalima kurti, nes ji nemoka nei sąžiningai vertinti kūrybos laimėjimų, nei nuoširdžiai jais džiaugtis. Viską pražudo neapykanta, pavydas, kerštas, neprasmingos egzistencijos pojūtis.
Koncentruota moralinės atmosferos mūsų šalyje išraiška – praėjusio savaitgalio drama garsaus intelektualo šeimoje, peiliu užsimojusio prieš savo dukrą. Faktas, jog šitokia tragedija galėjo ištikti žmogų, nepriklausomybės išvakarėse savo įkvepiančiu žodžiu kėlusį dvasią ir stiprinusį šimtatūkstantines minias kelyje į laisvę, pranoksta vien asmenines žmogaus būdo ypatybes ir kai ką pasako apie gyvenamąjį metą.
„Pūti ar nepūti?“ – taikliai perfrazavęs Šekspyrą ir atliepęs žmonių savijautą nelaisvės metais, steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime 1988 m. klausė kompozitorius Osvaldas Balakauskas. O prigludusi prie TV ir radijo apartų jo klausėsi visa Lietuva, virpančia širdim: ar pasiseks ištrūkti ir „nebepūti“?.
„Esam čia todėl, kad suprantam, jog mūsų pastangos ir pasiryžimas yra tikrai didelio, sunkaus ir nepabaigiamo darbo pradžia. Tiksliau pasakius, tęsinys to darbo, kurį šimtmečiais tyliai ir kantriai dirbo mūsų tėvai ir protėviai, – iš tos pačios tribūnos kalbėjo Justinas Marcinkevičius. – Tad ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis formuoja ir kuria save kaip demokratinį visos tautos, visos liaudies judėjimą, išaugantį iš mūsų istorijos, iš tolimos ir ne taip tolimos praeities, iš šviesiausių nacionalinio gyvenimo tradicijų. <...> Todėl ir esame čia, kad ištartume sau ir kitiems: toliau taip negali ir neturi būti“.
Ar neatrodo, gerbiamieji, kad šiandien, po šešiolikos nepriklausomybės metų, jau vėl reikia forumo, kuriame derėtų klausti to paties: „Pūti ar nepūti?“ Įtikinamai tarti sau ir kitiems: „Toliau taip negali ir neturi būti“.
„Nepriklausomybė yra ne kas kita, kaip galimybė, kuri laukia mūsų kūrybinio veiksmo, – kadaise yra sakęs anksti miręs rašytojas ir intelektualas Vaidotas Daunys. – Jinai, kaip ir kiekvienas būsimas ar jau tveriamas kūrinys, priklauso nuo Dievo malonės, talento ir tradicijos, kuri tvinksi mūsų sąmonėje ir pasąmonėje ir kurią pavadinkime kultūros tradicija.“
Ši kultūros tradicija, anot V. Daunio, sukuriama kur kas anksčiau nei nepriklausomybė ir gali byloti kaip argumentas, jog nepriklausomybė yra neišvengiama. Kartu ji ima byloti ir tai, jog be šio pamato, be kultūros, be moralinių atramų nepriklausomybės negali būti kaip kūrinio.
Po šešiolikos metų – akivaizdu: turime kūrinį, bet nuo jo neatstojančiai pameistrių artelei jau aiškiai stinga argumentų.
Nepaisant to, ši „grupė draugų“ desperatiškai ginasi: naujų žmonių, naujų idėjų, naujo galvojimo neprisileidžia nė artyn.
Mūsų valstybę, kilusią iš visuotinių 1991 m. sausio vigilių, šiandien kuria iš esmės siauras, uždaras ratelis žmonių. Kuria – savo reikmėms. Nepastebi, kad šis kūrinys – ne tiems, kurie anuomet šalo prie parlamento, kurie ten paliko savo brangiausią turtą – artimuosius, sveikatą, gyvenimo viltis.
Lietuvos laukia rimta politinė reforma. Anksčiau ar vėliau ji neišvengiamai įvyks. Jokios diskusijos apie svetimas konstitucijas, istorines vėliavas ar mėlyną kraują negali pridengti socialinės atskirties masto, atitvėrusio vadinamąjį politinį elitą nuo plačiosios visuomenės.
Sykį jau esame išgyvenę dvaro ir sodžiaus kultūrų atsiskyrimą ir už tai sumokėję žinomą istorinę kainą. Metas atsigręžti ir į XXI amžiaus lietuvių socialinę takoskyrą, žlugdančią tautą iš vidaus ir palaikomą pasenusios, nelaisvės meto refleksus išreiškiančios politikos sampratos.
1991-ųjų sausio įvykiai bei Lietuvos žmonių atoveiksmis į juos – buvo ano meto sprendimas ir Lietuvos galimybė. Tačiau galimybės nebūtinai išnaudojamos. Taip pat nėra ir sprendimų visam laikui. Yra tik visą laiką kylantys nauji iššūkiai, reikalaujantys ir naujų sprendimų.
