Kovo 11-ąją minint trečią dešimtmetį gyvuojančios valstybės pradžią, norisi apžvelgti visą statinį – nuo pamatų iki stogo.
Nauji seni pamatai
1990 metų kovą tautos atstovai buvo tvirti lyg monolitas – už nepriklausomybės atkūrimą rankas pakėlė 124 Atkuriamojo Seimo deputatai, prieš nebalsavo niekas, susilaikė šeši.
Ant tokio monolitinio pamato norėta sukurti modernią nacionalinę valstybę, grįstą laisvės, lygybės ir brolybės principais.
Tokia ir sukurta. Tiesa, apžvelgdami per dvidešimtmetį iškilusius paminklus ir statinius, matome, kad piliečių širdims mieli dar senesni monolitai, išlikę nuo galingosios feodalinės kunigaikštystės laikų. Senieji pamatai mena bajorų laisvę ir baudžiauninkų nelaisvę. Ta lietuviams brangi senoji valstybė nebuvo rojus valstiečiams, daugumai tautos bočių, tačiau Didžiosios Kunigaikštystės akmenys primena apie galią.
Nori laisvės – eik į Seimą
Galia ir laisvė. Dabartiniame Lietuvos valstybės statinyje šie dalykai suderinti ypatingu lietuvišku būdu. Patikrų ir atsvarų mechanizmas, atrodo, veikia vien tam, kad veiktų. Susikompromitavę, bet neatsistatydinę valdininkai, neįvykdyti teismo sprendimai, neišnarpliotos bylos, iš politikos metų metais varyti ir neišvaryti veikėjai – visa tai primena pasaką be galo.
Užtat šalies politinis elitas yra laisvas. Renkant naują Seimą, jau dabar reikia susitaikyti su mintimi, kad baigiantis jo kadencijai apie trečdalis deputatų bus pakeitę frakcijas – galbūt net ne vieną kartą.
Į monolitą nepanašus ir Lietuvos politinių partijų sąrašas, siekiantis arti 30 eilučių. Kiekviena eilutė – ne tik pavadinimas, bet ir ambicijos.
Piliečiams politinis margumas, atrodo, patinka, nes kas kitas jei ne piliečiai savo balsais leido gyvuoti Seimo frakcijoms, kurios per kadenciją skilinėjo, byrėjo ir jungėsi.
Nuo balsadėžės pasitraukęs laisvas pilietis, kuris balsavo už kokio nors deputato laisvę kvailioti, politiškai migruoti ir kitaip nuo nieko nepriklausyti, grįžta į nelabai laisvą pasaulį. Rinkimų dieną pabuvus bajoru jam tenka grįžti į baudžiavą.
Deputatą pilietis kartais pamatys televizoriaus ekrane, o viršininką jis mato kasdien. Tie, kurie neturi viršininkų ir valgo ne vien labdaros sriubą, turi reikalų su jų verslo ar amato klausimus lemiančiais valdininkais.
Laisvė per nelaisvę
Gyvenimas rūstus – už Seimo langų veikia paprasti dėsniai: „aš – viršininkas, tu – kvailys“, „aš – valdžia, tu – duoklininkas“. Gal ir ne viskas taip paprasta, tačiau reikia gerokai pasistengti, norint patikėti, kad kasdienybę irgi siekiama statyti ant laisvės, lygybės ir brolybės pamatų. Cirko dvasia persmelktas atstovaujamosios demokratijos antstatas – tarsi išmargintas stogelis ant niūrių sienų.
Esant tokioms ne itin patrauklioms medžiaginėms ir dvasinėms aplinkybėms, laisva nuo piliečių valdžia seka sakmes apie elektrifikaciją. Per atominę galią siekiama energetinės laisvės.
Dar negaminamos, bet jau pigios elektros akinamoje šviesoje nublanksta naujos nelaisvės perspektyva. Branduolinė energetika reiškia priklausomybę nuo sudėtingų technologijų, jas prižiūrinčių aukštos kvalifikacijos specialistų, taip pat įsipareigojimą šimtmečiams užtikrinti pavojingų atliekų saugumą. Branduolinę jėgainę sieti su laisve galima tik po stiprios savitaigos.
Tokia tad mūsų įdomioji valstybė, apžvelgta greitu žvilgsniu. Vis dėlto atsivėrusį vaizdą laikyčiau viltingu. Tam yra viena priežastis – kitos tėvynės neturime.
