Pačioje praėjusių metų pabaigoje ministras pirmininkas Andrius Kubilius prabilo apie tai, kad 2009 m. vienas iš svarbiausių Vyriausybės uždavinių bus dialogo su visuomene atnaujinimas. Ministras pirmininkas dūrė kaip pirštu į dangų: išties, būtent valdžios ir žmonių nesusikalbėjimas arba, tiksliau, išvis nutrūkęs dialogas yra bene didžiausia Lietuvos problema.
Demokratijos mažėja
Išsamioje studijoje „Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis“ Lietuvos bėdos susumuotos vienu paprastu teiginiu: Lietuvos visuomenę kamuoja bejėgiškumo jausmas. Taigi ar įmanomas padorus gyvenimas, gera savijauta, jei nesijauti šeimininkas savo paties namuose? Galima paklausti ir kitaip: jei demokratinėje valstybėje svarbiausias valdžios uždavinys yra tarnauti tautai, atstovauti įvairių visuomenės grupių interesams, kaip gali valdžia šitą priedermę atlikti nekalbėdama su visuomene, nesitardama su ja? Demokratijoje vyriausybė yra žmonių, iš tų žmonių išrinkta, dirbanti žmonėms („government of the people, by the people, for the people“), kalbėjo JAV prezidentas A. Lincolnas dar 1863 m. garsiajame Getisburgo kreipimesi. Jei valdžia prilyginama iš dangaus nužengusiems apaštalams, kurie turi vien savo asmeninių savybių, charizmos dėka nešti gėrį ir gerovę, tai tokia valdžia savo giliausia esme nėra demokratinė.
Reikia pasakyti tiesiai – nors Lietuva įvykdo formalius demokratijos reikalavimus, iš kurių svarbiausias yra lygūs ir teisingi rinkimai, mūsų valstybėje nėra tikros demokratijos, nes valdžia neatstovauja žmonių interesams. Mes tik žaidžiame demokratiją, ją imituojame, vartojame demokratinėms valstybėms būdingas sąvokas, tačiau pačios demokratijos – neturime. Reikia pasakyti dar daugiau – su metais padėtis šiuo požiūriu tik blogėja, valdžia darosi vis labiau įdiržusi, nejautri, arogantiška, net žiauri.
Dialogas su visuomene nevyksta
Ar A. Kubiliaus pareiškimas reiškia posūkį? Norėtųsi tikėti, kad ministro pirmininko ketinimai yra tikrai nuoširdūs ir geri, norėtųsi tikėti, kad jam pavyks pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Tačiau, tiesą sakant, kyla ir abejonių. A. Kubilius paskutiniame metų interviu skundžiasi, kad Lietuvoje, lyginant su Vakarų Europos valstybėmis, yra nedaug dialogo tradicijų, trūksta atitinkamų institucijų. Iš tiesų, viso šito trūksta, tačiau svarbiausia yra gera valia, pasiryžimas kalbėti, o institucijos – antros reikšmės dalykas. O šitos geros valios akivaizdžiai trūksta, ir ypač iš paties ministro pirmininko pusės. Naujoji vyriausybė rengdama antikrizines priemones ir savo programą nesugebėjo ne tik palaikyti dialogo su visuomene, bet ir paaiškinti visuomenei kai kurių savo sprendimų. Suprantama, laiko buvo nedaug, derybos tarp koalicijos partnerių ir taip buvo įtemptos, tačiau vis dėlto stebint, kaip priimami itin svarbūs sprendimai, neapleido įspūdis, kad ištisų valstybės gyvenimo sričių funkcionavimo sąlygos nustatomos lengvabūdišku ir kartu bravūrišku plunksnos brūkštelėjimu, o daugelio žmonių likimai sprendžiami už jų nugarų. Su socialiniais partneriais kažkiek buvo kalbėta, tačiau nuskambėjo daugybė jų pasisakymų, kad jų nuomonė ignoruojama, kad naujoji vyriausybė neatsižvelgia net į svariausius argumentus.
Kad ir kokia įtempta padėtis būtų, vyriausybė neturėtų užmiršti, kad dirba ne pati sau, o visuomenei. Nemanau, kad socialiniai partneriai, pilietinės visuomenės aktyvistai yra kokie nors neišprusėliai, nesuprantantys besiartinančios krizės pavojų. Krizė turėtų būti akstinu visiems susėsti prie bendro stalo, sutarti dėl naštos pasidalijimo. Tai ir būtų tikrasis bei prasmingas Nacionalinis susitarimas. Tada iš krizės visi išeitume stipresni. Dabar vienašališki naujosios vyriausybės sprendimai mus atmetė dar gerokai atgal.
Grįžtant prie A. Kubiliaus pareiškimo – jame yra keletas būdingų požymių, parodančių, kad nepaisant gražių ketinimų ir retorikos pati esmė gali būti aplenkta. Gana ydinga jau pati pareiškimo logika: ministras pirmininkas žino, kaip sutvarkyti dialogą su visuomene ir iš viršaus „nuleidžia“ tam reikalingas institucijas, Nacionalinį susitarimą bei Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybą. Tačiau jeigu pasiryžta šį klausimą spręsti ne formaliai, o iš esmės, visų pirma derėtų pasiklausti pačios pilietinės visuomenės, kaip ji mato šią problemą, kokio dialogo su valdžia pasigenda. A. Kubiliaus pasisakymas, jame paminėtos institucijos išduoda, kad premjerui labiau reikia pritarėjų ir patarėjų korpuso, o ne instrumento geriau tarnauti visuomenei, žmonėms.
Būtinas skaidrus sprendimų priėmimo mechanizmas
Žinoma, nepatogu visur ir visada kaišioti estus, tačiau čia negalima nepaminėti Estijos valdžios ir pilietinės visuomenės susitarimo, kurį visą nuo pirmos iki paskutinės eilutės parengė pačios pilietinės visuomenės organizacijos, o parlamentas tik priėmė, patvirtino. Deja, iki tokio supratimo mums – dar labai toli.
Keistoka, kad rengiantis kurti naujas institucijas nepastebima jau egzistuojančių. Pavyzdžiui, Trišalė taryba šiuo metu yra menkai veiksminga, tačiau kieno, jei ne ministro pirmininko, valioje ją atgaivinti, pripildyti gaivių vėjų ir nuoširdaus bendradarbiavimo? Vietoj to vis kalbama apie kažkokį Nacionalinį susitarimą, kurio nei prasmė, nei turinys kol kas nėra aiškūs. Jeigu į tai žvelgiama kaip į būdą pasiekti, kad opozicija ateityje vykdytų dabartinės vyriausybės programą, tai yra tiesiog nereikalingas laiko ir jėgų švaistymas.
Svarbiausia, reikia sukurti ne kažin kokias įmantrias institucijas, o tiesiog skaidrų sprendimų priėmimo mechanizmą, kuriame būtų numatyta vieta tikroms, nesuvaidintoms konsultacijoms su suinteresuotomis šalimis. Tai nereiškia, kad valdžia turi priimti visus pateikiamus pasiūlymus, tačiau atmetant pasiūlymus yra būtini argumentuoti atsakymai.
Valdžia nenori kalbėtis su visuomene. Ji mano, kad apie viską nusimano geriau, o gal nenori, kad būtų apšviesti neskaidrių sprendimų užkaboriai. Taip, vykdant nuoseklų dialogą su pilietine visuomene kiekvieno sprendimo priėmimas pareikalautų kur kas daugiau laiko ir jėgų. Tačiau valdžia dar nesuprato, kad tai atsipirktų daug kartų. Būtų daroma kur kas mažiau klaidų, visuomenėje nyktų įtampa, galų gale augtų pačios politinės jėgos autoritetas ir, svarbiausia, didėtų piliečių pasitikėjimas sava valstybe.
