Coco Chanel mite slypi daugybė paslapčių, bet reta kuri glumina labiau, nei apie jos gyvenimą Royallieu su Etienne'u Balsan. Galbūt dėl to, kad Balsan niekada neišdavė jos paslapčių, kad ir kaip jį kvotė vėlesniame gyvenime, kai Chanel jau buvo tapusi kur kas žinomesnė, nei jis. Chanel gyvenimo dramoje – dramoje, kurią iš dalies ji pati ir sukūrė, Balsanui aititeko turtingo lėbautojo vaidmuo, arba, kitaip sakant, ištvirkėlio, pristačiusio jaunutę našlaitę siuvėją dekadentiškam Belle Epoque pasauliui ir ją išniekinusiam.
Nepaisant to, kad šiame portrete vis tik yra dalis tiesos, Chanel taip pat pasinaudojo Balsanu kaip tramplynu, kad galėtų peršokti iš Moulins į Paryžių, mainydama jau prarastą nekaltybę į šaltakraujiškumą. Jie išliko draugais ligi pat jo mirties 1953-aisiais, ir jeigu jų seksualinių santykių pradžia buvo išskirtinai pažymėta jo daugkartine neištikimybe, visgi Etienne'as išliko Chanel lojalus iki pat savo gyvenimo pabaigos. Jis taip ir nevedė, matyt, dėl to nė kiek nesigailėjo ir išliko diskretiškas.
***
1904 m. pabaigoje, kai jam suėjo dvidešimt ketveri, o Chanel buvo dvidešimt vieneri, Balsan užbaigė savo karinę tarnybą ir apsisprendė užsiimti sportiškesne jojimo veikla. Jis rado ir nusipirko tam tinkamą vietą Compiègne, Picardy, nutolusį apie 45 mylias į šiaurės rytus nuo Paryžiaus. Tas regionas anksčiau buvo apaugęs tankiais miškais, kuriuose viduramžiais medžiojo Prancūzijos karaliai, ir nors aplinkui jau nebeplytėjo miškų platybės, tačiau ta vietovė tapo ne tik pirmaujančiu lenktyninių žirgų veisimo centru, bet ir grynaveislių žirgų žirgynu. Būtent dėl to, naujajam Balsano būstui, ši vietovė tiko kuo puikiausiai. Royallieu buvo pastatytas 1303 m. ir jo pirminė paskirtis buvo vienuolynas, vėliau buvo pertvarkytas į karališkąjį dvarą, o paskui, septynioliktame amžiuje,į Benediktino seserų vienuolyną. Vienuolės pasitraukė dėl revoliucijos, tačiau pirmosios vienuolyno abatės Gabrielle de Laubespin portretas vis dar tebekabojo virš laiptų, kai ten atsikėlė Balsan. Ji ten ir pasiliko, tyli jo valdymo liudininkė, kurio metu Royallieu buvo paverstas žirgų puoselėjimo, linksmybių bei gražių moterų vaikymosi vieta.
Kažkurią 1905 m. dieną, Chanel nuvyko ten kartu su juo, tačiau kokiomis tiksliai aplinkybėmis visa tai vyko, taip ir lieka neaišku. Kad jiedu susipažino Moulins ir tapo meilužiais, tai tikrai žinoma. Tačiau Balsan Royallieu rezidencijoje visgi jau turėjo kitą meilužę, Emilienne de Alençon, įžymią kurtizane tapusią aktorę. Emilienne buvo keturiolika metų vyresnė už Coco, ir nors pirmoji jaunystė jau buvo praėjusi, ji vis dar buvo laikoma viena gražiausių to meto moterų. Tačiau praėjus dešimtmečiams, kai Chanel apibūdino ją Marceliui Haedrich, atsiliepė taip, tarsi šias dvi moteris būtų skyręs didžiulis amžiaus ir patirties skirtumas: „Etienne's Balsan mėgo senyvas moteris“, – truputį atžariai pasakė ji, – „Jis dievino Emilienne d'Alençon. Grožis ar amžius jam nerūpėjo. Tą prostitutę tiesiog dievino ir gyveno su ja ligi jo šeimoje kilusio skandalo.“
Bet viskas buvo ne taip jau paprasta. Emilienne atvykdavo ir išvykdavo iš Royallieu, kada tik panorėjusi, o vienu metu netgi įsitaisė naują meilužį, Alec Carter, įžymų Anglijos žokėjų. Balsaną taip pat linksmino kitos mergaitės, kai kurios iš jų atvykdavo pasisvečiuoti pas jį į Royallieu. Niekas nežino, nei kaip šis ištvirkėliškas gyvenimas buvo pradėtas ir išlaikytas, nei kokia vieta šioje hierarchijoje atiteko Chanel. Keletas prancūzų rašytojų, tarp jų ir Marcel Haedrich, neatmetė tų paskalų, kad Chanel tekdavo valgyti kartu su tarnais, juo labiau tada, kai pas Etienne'ą viešėdavo jo šeimos nariai ar aukštuomenės draugai. Tačiau pati Chanel niekam apie tai neprasitarė, neišsidavė netgi Claude Delay, išskyrus pastabas apie Emilienne aprangą, esą, ji dėvėjusi „sunkias suknias ir taškuotus vualius“, kaip kokia senoji panelė Havišam (Čarlzo Dikenso romano „Didieji lūkesčiai“ herojė, išprotėjusi po iširusių vedybų – vert. past.). O save ji apibūdino visiškai priešingai, kaip laisvą ir nevaržomą, besirengusią nei kaip aukštuomenės ponia, nei kaip nuskurusi tarnaitė, o kaip jauna pajodžarga, dienas leidusi šuoliuodama ant žirgo per miškus: „Jokių žmonių nepažinojau, pažinojau tik žirgus, – sakė ji, tarsi norėdama apsaugoti save nuo prisiminimų apie tai, kokia vieniša ir atskirta tuo metu jautėsi, nesuprasdama, kokia yra tikroji jos padėtis: juk ji buvo nei tarnaitė, nei dvaro šeimininkė. Dėl to ji, kaip visada, siekė išsiskirti iš kitų, pasirinkdama išskirtinius apdarus. Priešingai nei Emilienne, Chanel dėvėdavo paprastas jojimo kelnes ir raitelio švarkelius, pasiūtus vietinio siuvėjo, tokiu būdu, išskirdama save, kaip unikalią asmenybę. Tebūnie ir ne kaip vieną vienintelę ir nepakartojamą Coco Chanel, bet bent jau ne dar vieną šliundrą iš Balsano kurtizanių arklidės.
***
„Pasaka baigėsi. Buvau ne kas kitas, kaip sutrikęs vaikas. Kam nors parašyti nedrįsau. Mesjė Balsan labai bijojo policijos. Jo draugai jam sakydavo: „Coco per jauna, išsiųsk ją atgal namo." MB būtų tik apsidžiaugęs, jei būtų pamatęs mane išvykstant namo, tik bėda ta, kad namų neturėjau.“
Taigi, ji apibūdino save ir Balsaną, kaip patekusius į savo pačių pasispęstus spąstus, bet kai ji toliau plėtojo šią mintį Morandui, pabrėždama Balsano baimę būti sučiuptam policijos, Chanel įkūnijo save į bejėgės mergytės vaidmenį, kuri nepajėgė suvaldyti savo likimo (ji iš tiesų galėjo tuo metu taip jaustis), netgi pripažindama savo melagysčių žalą (nors tuo pat metu ji melavo apie tai, kad melavo): „MB bijojo policijos, o aš bijojau tarnų. Melavau MB, slėpiau nuo jo savo tikrąjį amžių, sakydavau jam, kad man jau tuoj sukaks dvidešimt, nors iš tikrųjų, buvau žymiai jaunesnė, man tebuvo tik šešiolika.“
***
Iš tiesų ji buvo tokia nelaiminga, kad parašė savo tetai Adrienne, prašydama pinigų traukinio bilietui. Adrienne tuomet vis dar buvo Barono de Nexon mylimoji, tik dar už jo neištekėjusi. Tai pasakodama Delay, Chanel nenurodė, kur tas traukinys turėtų ją nuvežti, tačiau, kad ir kaip ten buvo, ji tvirtino, kad Adrienne jai atrašiusi, jog Coco verčiau neišvažiuotų iš Royallieu: „Kad ir kas beatsitiktų, laikykis atokiau nuo kelio, nes jie įgrūs tave į pataisos namus.“ Kas buvo tie „jie“, kurie galėjo uždaryti moterį už blogą elgesį? Nepaisant to, dar Chanel pasakojo Delay, kad ji buvo maža mergaitė, tokia jaunutė, kad verkdama užmigdavo ir nubusdavo prie stalo, o savo tetų namuose, ji jau seniausiai būtų miegojusi savo lovoje. Tačiau šioje vietoje Mėlynbarzdis buvo paverstas tobulu džentelmenu: „Aš parvešiu tave namo“, – pasakė Balsanas. – „Aš pasakysiu jiems, kad grąžinu tave tokią, kokią radau, tu vis dar tokia pati maža mergytė.“
Visą likusį gyvenimą Chanel vaizdavo save, kaip mažą mergaitę ir tai patvirtina Trumano Capote atsiliepimas apie Chanel 1959 m., tai buvo dviprasmiškas, ypatingas, nekaltybės ir patirties mišinys, labai naudingai išreikštas jos pačios išvaizdoje, dėl kurios ji susikrovė turtus, sukdamasi mados versle. Capote pastebėjo: „Chanel, lieknutis elegantiškas žvirbliukas, šneki ir gyvybinga kaip genys.“ Kartą, liejantis jos minčių srautui, vidury jos nesustabdomų monologų, ji užsiminė apie pauvre (vargšės) našlaitės įvaizdį, kurį ji kūrė kelis pastaruosius dešimtmečius: „Atskirk mano galvą, ir man bus trylika metų.“ Tačiau jos galva liko vietoje ir ji niekada jos nepametė, ir, be jokios abejonės, laikė savo galvą taip tobulai, kad iš tiesų atrodė kaip trylikos, na, gal tik truputį daugiau, todėl pinigingi „malonūs ponai“, pirmieji jos dosnūs ir gera linkintys mecenatai, klausę mažosios „Coco“, baskų kalvio dukters, kurią tėvas išmokė padėti kaustyti arklius, kokių perlų ji pageidautų, ar juodų, ar baltų?“
***
Taigi, ji taip ir gyveno, vargšė mažoji Coco (Qui qu'a vu Coco?), įkalinta kitame vienuolyne, apsuptame Compiègne miškų. Vienuolių muštro čia jau nebebuvo, tačiau pačią garbingiausią vietą užėmė kurtizanė, įžymioji Emilienne, be visų kitų vyrų, buvusi dar ir Belgijos karaliaus meilužė. Taip išgirta ir puikiai vertinama kokotė (buržuazinės visuomenės laisvo elgesio moteris, išlaikoma savo gerbėjo – vert. past.), kad Leopoldas II ją pristatė karaliui Edvardui VII, kuriam ji tariamai yra pareiškusi, kad gerai pamylėti moterį sugeba tik prancūzų aristokratai. Emilienne buvo apipilta deimantais ir lipšniais žodeliais, vyrai jai aukodavo savo širdis ir turtus, nors kai kurie iš jų tiesiog pasiūlydavo susitarti kur kas praktiškiau, pavyzdžiui, aštuoni žokėjų klubo nariai susimetė savo pinigus į vieną bendrą fondą, kad ji paeiliui kiekvienam iš jų skirtų truputį savo dėmesio.
***
Ilgainiui Coco suprato, kad jai kur kas labiau prie širdies kurtizanės, nei niekingos aukštuomenės damos. Emilienne bent jau buvo švari, teigė Chanel, priešingai, nei tariamai gerbiamos žmonos ir motinos, kurios Coco smirdėjo nešvara. „Man kokotės atrodė žavingai, su savo per didelėmis skrybėlėmis ir gausiu makiažu“, – pastabėjo ji Haedrichui, – „Jos buvo tokios patrauklios!“ Ne dėl to, kad ir ji būtų norėjusi taip rengtis, – ji iš visų jėgų stengėsi atrodyti berniokiška, rinkdavosi paprastą androginiją, o ne krinolinius ir banginio ūso korsetus, jų plunksnas, nėrinius ir šinšilų kailiukus. Ji dėvėjo švelniai surištus berniukiškus kaklaraiščius ir paprastus baltus marškinius su Piterio Peno apykakle ir mažas šiaudines skrybėlaites – visa apranga buvo tokia pat paprastutė, kaip ir vienuolyno uniforma.
***
Po daugybės metų, kai Chanel atsikratė išlaikytinės gyvenimo, iškeisdama miglotą išlaikomos merginos netikrumą į save išlaikančios moters saugumą, jos darbuose atsirado balta kamelija: audinių raštuose, suformuota iš deimantų ir perlų, įspausta ant sagų ar prisegta prie korsažo. Jos salone kamelijos spindėjo ant krištolinio šviestuvo ir buvo išraižytos ant Koromandel širmų. Šios kopijos, tam tikra prasme, atrodė tikros dėl to, kad šios gėlės ir gyvenime neturi jokio aromato – nes kamelijos yra bekvapės, todėl jos vysdamos nepereina nuo saldžiai kvepiančio tyrumo iki puvėsių smarvės. Todėl jos galėtų būti tobulas mirties simbolis, toks, koks jis pavaizduotas scenoje mažiausiai brutaliu būdu: kurtizanės ar apleistos moters mirtis, tragiška, tačiau publikai nepaprastai įdomi, nes scenoje nėra kūniškojo skausmo, baimės ir lavono smarvės.
Kai mirė Chanel mama, jai buvo liepta pabučiuoti negyvėlę, pabučiuoti lavoną tiesiai į lūpas. Nuo tada, visam likusiam gyvenimui, ji turėjo labai jautrią uoslę ir jai keldavo pasišlykštėjimą viskas, kas bent kiek susiję su nešvara. Ji sakė, kad kurtizanės kvepėjo skaniai, o aukštuomenės damos buvo nevalos. Todėl Coco visuomet laikėsi tvarkos.
Justine Picardie „Coco Chanel“ (nuotr. leidėjų)
