Prieš keliolika metų skaičiau, kad dažniausiai lietuvių kalboje vartojamas žodis yra „ir“. Laikai keičiasi. „Ir“ dabar nėra ko lygintis su „krize“.
Šis žodis jau veda iš proto. Džiaugiuosi, kad nors darželiuose vaikai apie tai dar nekalba. Bent jau nesu girdėjęs, kad taip būtų. Tačiau atsivertęs bet kokį laikraštį, interneto puslapį ar įsijungęs televizorių, daugiau nieko nematai ir negirdi. Krizė, ir taškas. Kartais nejučiomis pradedi jaustis kaltas, kad pasaulis ritasi žemyn.
Tai ką daryti? Tokių kaip aš yra tūkstančiai. Prieš kelerius metus, aukso laikotarpiu, nusipirkau akcijų. Patikėjau informacija, kad po metų kitų jos kainuos kelis kartus daugiau. Tiek jos dabar ir kainuoja. Tik į kitą pusę. Šešis kartus mažiau. Verkti man dabar: „Krize, krize... ajajai“? Kažkaip nesitiki, kad nuo to akcijos pakils.
Mano akcijos stipriai nuvertėjo, aš pats stipriai nuvertėjau, mano išorinis gyvenimas nuvertėjo. Nusispjoviau − ir gyvenu toliau. Širdyje vis tiek jaučiuosi stipresnis už krizę.
Kai vieną dieną grįžęs iš treniruotės sūnus paprašė 140 litų kimono, mintyse sumečiau antikrizinį planą: „Oho, pusės savaitės šeimos maisto išlaidos. Ką vaikui atsakyti?“ Ir iškart tariau: „Jokių problemų – imk.“
Negi dabar mano vaikas treniruotėse dalyvaus be kimono, o kiti bus su juo? Balta varna tarp erelių. Na, truputį, nežymiai sumažinsime šįkart šeimos maisto davinį, bet sūnų krizei neatiduosime. Jo vaikystė man svarbiau už mano krizę. Padėkos šypsena vaiko veide man labiau įsimins nei ta krizė.
Gal tada nugirdęs mano pokalbį su sūnumi, o gal ir ne, kitą dieną kitas sūnus per vakarienę išsižiojo: „Tėti, vasarą labai noriu vėl prie jūros.“ „O aš – į stovyklą Trakuose“, – prisidėjo prie pokalbio trečiasis. Padėjau šakutę, nes jau anksčiau buvau planavęs šios vasaros atostogas su šeima praleisti sode – tarp braškių, agrastų ir serbentų.
„Aaaa...“ – pirmas mano ištartas atsakymas su vos neužstrigusiu kąsniu. Bet iškart susigaudžiau: „Žinoma, būtinai, pažadu.“ Vadinasi, mažiau važinėsiu mašina, daugiau taupysiu. Taupymo rezervų visada galima rasti.
Vaikai taip lengvai griauna visus mano antikrizinius planus. Ir aš tuo džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad suspausdamas savo išlaidas, norus, svajones galiu tokiu sunkmečiu ką nors duoti ir jiems. Gal aš naivus, bet nenoriu, kad užaugę jie prisimintų, kad negalėjo to ar ano, nes buvo KAŽKOKIA KRIZĖ. Vaikystės nesugrąžinsi.
Mano tėvai atidavė man viską, man norisi viską atiduoti savo vaikams. Jie nekalti, kad taip viskas pasisuko. Jie neturi už tai prarasti nė akimirkos vaikystės. Kas turi vaikų, mane supras. Tikiuosi.
Aš dar galiu, bet šeimų, nepasiduodančių finansiniam valdžios reketui, kasdien mažėja. Man labiausiai gaila dabartinės mūsų valdžios. Krizė ne pas mus, neišgydoma krizė – jų galvose.
Galite viešai mane vadinti naivuoliu, nesuprantančiu realybės ir panašiai. Tačiau būdamas parlamentaras ir uždirbdamas keliolika tūkstančių litų per mėnesį badmečiu, stengčiausi, kad bent vieną mėnesį visi seimūnai savo algas paaukotų vaikų poilsiui. Tūkstančiai vaikų pailsėtų prie jūros ar kitur.
Dažnai pagalvoju, kad bet kuris vaikas yra daug vertingesnis už bet kurį dabartinį parlamentarą, kurių daugumos pagrindinis galvos skausmas: „Kur šįvakart padainuosiu ar pašoksiu ir už kiek?“
Po tokių jų išpuolių taip ir knieti savo vaikams įdiegti, kad niekada neitų į rinkimus, niekada už nieką nebalsuotų, niekada politikais netikėtų. Tai, ką jie sako mums, iš tikrųjų yra skirta jiems patiems. Kelsime gyvenimo lygį, algas, pensijas, bus rojus.
Vaikai, niekada netikėkite, ką jums sako svetimi dėdės ir tetos, tikėkite tik tuo, ką kalba tėtis ir mama.
