Neseniai iš Los Andželo (JAV) grįžusi lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė su skausmu atsiliepė apie lietuvių emigraciją.
– JAV su savomis dainomis lankotės ne pirmą kartą. Su kokiais įspūdžiais grįžote? – „Balsas.lt savaitė“ klausė V. Povilionienės.
– Antrą kartą lankiausi JAV. Pirmą kartą buvau nuskridusi 1992 ar 1993 metais. Tada Lietuvą pasaulis jau pripažino kaip nepriklausomą valstybę. Atvažiavau tuomet kaip laisvos šalies pilietė.
Pamenu, kad tada iš Amerikos turėjau skristi tiesiai į Vokietiją, o paskui pervažiuoti į Prancūziją, kur turėjome koncertuoti su Petru Vyšniausku. Atsitiko taip, kad manęs iš Amerikos neišleido.
Tada juokiausi, kad visi nori į Ameriką, o manęs iš jos neišleidžia. Juokas juokais. Du amerikiečiai, oro linijų darbuotojai niekaip nesuprato, kodėl skrendu į Vokietiją. Jų manymu, turėjau skristi tik ten, iš kur atskridau – į Lietuvą.
Sako, kad Amerika – demokratijos lopšys, o aš tada mintyse sau pasakiau: „Kaip danguje – taip ir žemėje.“ Aišku, tie įspūdžiai priblėso, bet nuskridusi antrą kartą Amerikoje vėl pasijutau liūdnai.
Iš vaikų atėmė tėvynę
– Kas skaudino šįsyk?
– Skridau Los Andželo lietuvių bendruomenės kvietimu į lietuvių dienų 25-ąsias metines. Visi žinome, kad lietuviai į Ameriką plūdo keliomis bangomis. Šiuo metu ją užplūdę ekonominiai emigrantai iš Lietuvos. Bendraudama su išeiviais susidūriau su tam tikru kuriozišku tikrovės suvokimu.
Kartą Lietuvoje teko būti viename diabetikų bendrijos susirinkime. Pirmininkė pasidžiaugė, kad diabetikų daugėja. Pernai buvo 150, o dabar – 250. Klausiau ir nesupratu, ką ji čia kalba.
Lygiai taip pat praradau žadą Amerikoje, kai atvažiavusieji pasigyrė, kad jų daugėja. Kuo čia džiaugtis? Lietuvoje ir taip nedaug gyventojų, ypač jaunimo. Kas joje begyvens?
Liūdna girdėti jaunus žmones sakant: „Žinote, mums taip patiko klimatas...“ Nežinau, ar dėl klimato verta palikti tėvynę. Suskaudo man širdį. Daug jaunų žmonių ten dirba, Lietuvoje palikę darbus, namus, butus. Jie tikrai negrįš. Vaikai jų jau kitakalbiai.
Darželyje pradeda kalbėti angliškai. Kas kad tėvai namuose kalba lietuviškai, vaikai šneka populiaresne kalba. Skaudžiausia girdėti sakant: „Išvažiavome dėl vaikų ateities.“ Tik kvaili žmonės gali taip kalbėti. Jie iš vaikų atėmė tėvynę, jų nė neatsiklausę.
– Turbūt girdėjote, kad žmonės bėga iš Lietuvos, nes ten lengviau juos išmaitinti?
– Visko teko girdėti. Vieni džiaugiasi, kad turi, ko širdis trokšta. Kiti, kad jiems čia nepasisekė ir nesiseka. Kalbėjau ir su tokiais, kurie labai gailisi. Nėra ir ten rojaus. Visur žmonės skundžiasi, kad sunku. Patikėkite, visur. Ir dirba ten, ko gero, sunkiau nei Lietuvoje. Aš visada sakau – nereikia painioti valstybės ir valdžios. Tai skirtingi dalykai.
Dar viena didžiulė mūsų bėda, kad į užsienį vis dar žiūrime pro rožinius akinius. Užėjau į parduotuvę ir į kavinę. Kavinėje dar viskas pusėtina. O parduotuvėje...
Dieve mano, pas mus pardavėjos praeidamos bent paklausia, ko ieškai. O ten – ko paklausi, to negausi. Juda kaip girnapusės. Nežinau, gal kad karšta buvo.
Dar sakoma, kad ten aptarnavimas kitoks. Kad aš to aptarnavimo, kiek ten buvau, iš viso nemačiau.
Šventė dar nepamirštos
– O kokių malonių įspūdžių prasivežėte?
– Visada malonu, kai yra daug lietuvių vienoje vietoje. Jie ir sueina per tas lietuvių dienas: valgo cepelinus, kugelį, geria lietuvišką alų. Pasišneka, pašoka, padainuoja. Šventė – tai smagu.
Dar smagiau būtų imti ir viską perkelti į Lietuvą, bet kiekvienas ieško savo kelio. Nekaltinu jų, tik linkėčiau, kad visi sugrįžtų.
– Kokią lietuvišką muzikinę kultūrą puoselėja išeiviai?
– Yra vienas kitas kultūrinis vienetas ir net labai geras. Los Andželo vyrų oktetas ir moterų kvartetas tikrai verti pagyrimo. Moterų kvartete dainuoja ir senbuvės, ir neseniai atvykusios, muzikos Lietuvoje ragavusios. Puikiai tos moterys dainuoja. Yra neblogas bažnyčios choras, kuriame dominuoja vyrai.
Valdžios vyrai negalvoja
– O jūs daug ten koncertavote?
– Su vietiniais kolektyvais šventėje dainavau dvi dienas. Esu dėkinga lietuvių bendruomenei už kvietimą. Tik norisi pasakyti: „Brangieji mano, aš jus taip myliu, bet grįžkite į tėvynę, nes niekur nėra taip smagu, kaip savo tėvų žemėje.“
– Kad tokio jūsų patriotizmo visiems taip...
– Labai norėtųsi, kad ir valdžios vyrai daugiau apie tai pagalvotų. O jų kalbose – tik biudžetas. Taip, svarbu tas biudžetas visiems, bet ne visi dėl pinigų iš Lietuvos išvažiuoja. Dėl daugelio dalykų.
Kodėl valdžiai nuoširdžiai neprabilus į savo žmones. Kodėl nepaprašius: „Pakentėkite, nevažiuokite, sunku, bet spręsime, darysime...“ Žmonėms reikia suteikti viltį, jie turi jausti, kad savoje žemėje yra reikalingi.
Čia keturi metų laikai, mūsų žmonės darbštūs, galime išsilaikyti. Turime vienas kito laikytis.
Tik faktai:
V. Povilionienei gyvenime svarbiausi yra namai.
Jos svajonių šalis – Lietuva.
Dainininkė yra daug nusipelniusi Lietuvai. Ji – Lietuvių nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.
