Garsi astrologė ir būrėja Vaiva Budraitytė teigia, kad savo ateitį nori žinoti tik patys drąsiausi. Anot jos, kiekvieno žmogaus gyvenime yra didesnė ar mažesnė kančia, tačiau žmogus ir gimsta tam, kad tobulėtų.
– Manoma, kad pas būrėjus lankosi tik silpni žmonės, kurie patys nesugeba priimti sprendimų. Ar tai tiesa? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė V. Budraitytės.
– Visiška netiesa. Priešingai – ne kiekvienas drįsta pažvelgti į savo ateitį.
Pas mane lankosi tik stiprūs ir protingi žmonės, kurie nebijo tiesos ir suvokia, kad gyvenimas nėra lengvas. Tam tikrų dalykų žinojimas kartais padeda išvengti didelių tragedijų. Žmogus gauna informaciją ir pats sprendžia, pasinaudoti ja ar ne.
Silpni tie, kurie plaukia pasroviui, arba desperatiškai siekia to, kas jam šiam gyvenime tiesiog nepriklauso. Eikvoja savo energiją ir laiką, o vėliau stebisi, kodėl vis nesiseka verslo reikalai, nuolat užmezgamos netinkamos pažintys. Vadinasi, kažkas daroma ne taip. Jei yra galimybė sužinoti, ką reikėtų pakeisti, kodėl ja nepasinaudoti?
– Savo klientams sakote ir blogas prognozes?
– Neigiamos prognozės visai nėra blogas dalykas – perspėji, žmonės atkreipia dėmesį, ima veikti ir nebūna tokio didelio streso. Kai blogus dalykus ištari garsiai, jie tarsi susitraukia arba visai išnyksta. Ne veltui sakoma, kad žmogui būtina dalintis savo skausmu. Kuo daugiau apie tai kalbama, tuo mažesnis bus smūgis.
– Jūs užsiimate tokia veikla, į kurią dažnas nežiūri rimtai. Ar tai jūsų neerzina?
Skeptikų visada buvo ir visada bus. Kritikuojama ne tik astrologija ar būrimai. Būtų keista, jei mes visi mąstytume taip pat ir visi dalykai mums atrodytų vienodai priimtini.
– Ar buriate sau?
– Žinoma! Kaip jau minėjau, į ateitį pažvelgti drįsta ne visi, o aš esu labai stipri ir nebijau sužinoti net blogiausių prognozių.
Keturis kartus gyvenime tos žinios išgelbėjo mane. Vienas tų įvykių – prieš keletą metų patirta automobilio avarija. Aš jau prieš tai ruošiausi tam, todėl nukentėjau minimaliai. Ekspertai, atvykę į įvykio vietą teigė, kad man galėjo baigtis daug liūdniau.
Apsilanko ir vyrai
– Būrimais dažniausiai domisi moterys?
– Anksčiau pas mane lankydavosi vien moterys. Sovietmečiu vyrai pas būrėjas tikrai nevaikščiodavo.
Tačiau dabar viskas pasikeitė, lietuviai vyrai ne tokie įsitempę, jie perėmė europiečių gyvenimo būdą. Todėl šiandien galiu pasakyti, kad pusė visų mano klientų yra vyrai.
– Dėl ko dažniausiai užsuka vyrai?
– Dauguma besilankančių vyriškių – rimti verslininkai. Jie ateina norėdami sužinoti ateitį, pasitarti prieš priimdami svarbius verslo sprendimus.
Pastaruoju metu sulaukiu labai daug užsieniečių. O artėjant pavasariui visuomet padaugėja studentų, norinčių sužinoti, kokios perspektyvos susirasti darbą čia, Lietuvoje, ar verta vykti į užsienį tęsti mokslų.
– Dėl meilės reikalų vyrai nesikreipia?
– Ateina ir dėl meilės, tačiau retai. Daug daugiau vyrų yra kankinami meilės alkoholiui. Jie suvokia, kad turi rimtų problemų, bet patys jau negali jų išspręsti. Tokiems padėti sunku, tačiau įmanoma.
Pirmiausia jiems patariu išmokti medituoti ir riboti visus savo poreikius – taip po truputį atsikratoma priklausomybių.
Šventei alkoholis nebūtinas
– Ar ir jums tenka save riboti?
– Suprantu, kad viską, ką darau, darau dėl savęs. Todėl nei sportas, nei maisto ribojimas man nėra kančia. Kasdien pusvalandį skiriu jogos pratimams, darau iškorovos dienas, medituoju. Daug dirbu, kad gerai jausčiausi. Mes su vyru Gaudentu beveik nevartojame alkoholio. Kartais vakarieniaudami paragaujame raudono vyno, tačiau mums tikrai nereikia gerti, kad būtų linksma.
Mėsos visiems patarčiau valgyti kuo mažiau. Pati neseniai kažkodėl užsinorėjau sunkesnio maisto – suvalgiau porciją šonkauliukų. To užteko, jaučiausi siaubingai, po to badavau kelias dienas. Tačiau jei organizmas labai reikalauja tam tikrų produktų, kankintis nereikėtų. Svarbiausia neprarasti saiko jausmo.
– Taip, kaip švenčia dauguma lietuvių, jums nepriimtina?
– Persivalgymo ir sėdėjimo prie televizoriaus tradicija atsirado neseniai. Ar žinote, kaip senovės Lietuvoje žmonės švęsdavo? Nebuvo tiek maisto, kiek šiais laikais, kiekviena šeimininkė atsinešdavo savo gamintų patiekalų, vyrai kartu gamindavo alų.
Būti su savo šeima, išvykti į gamtą, džiaugtis gyvenimu, išgirsti, kaip anūkė pirmą kartą deklamuoja eilėraštį – štai kas man yra tikroji šventė.
