Iš Akmenės rajono kilusi Kristina juokiasi, kad jau daugiau nei 20 metų gyvena Klaipėdoje ir gali drąsiai sakyti, kad nusipelnė klaipėdietės vardo. Šiame mieste ji prieš 14 metų susipažino ir su savo išrinktuoju.
Kristina šypsosi, kad jų draugystės pradžia, o ir mintis pradėti kolekcionuoti ežius buvo gana romantiška:
„Kai susipažinome su vyru, jo pravardė buvo „Ežys“. Na ir žinote, kaip būna: tai kažką padovanoji, tai kažkas kitas, taip ir ėmė kauptis. O tuomet pradėjo augti azartas ir štai, po 14-os metų turime tokį rezultatą, kad pabaigos nebematyti.“
Didėjanti kolekcija
Šiuo metu kolekcijoje, kurioje yra apie 1900 pačių įvairiausių ežių, yra ne tik skulptūrėlių ar įvairių dekoracijų, tačiau ir piešinių, stalo indų, atvirukų ir kitokių daiktų, kurie vienaip ar kitaip susiję su ežiais.
Paklausta, iš kur tie ežiai atkeliauja į jų namus, Kristina pasakoja, kad dauguma jų yra draugų, artimųjų dovanos, tačiau ir patys su vyru nemažai įdeda darbo į paieškas įvairiose mugėse, parduotuvėse.
Vis tik labiausiai, anot klaipėdietės, jai patinka lankytis sendaikčių parduotuvėse, kuriuose galima atrasti netikėčiausios išvaizdos ir formos ežių.
„Būna taip, kad daraisi, dairaisi ir jau nieko net nebematai. Daugiausiai įdomiausių ežių yra tekę rasti sendaikčiuose. Kur galima įsigyti naujus, tai daugelį jų jau turime. Aišku, sendaikčiams reikia laiko, tačiau man labai patinka ir man labai įdomu knaisiotis po juos. Galiu ilgiausiai ieškoti, tačiau man smagu ir neretai tikrai pasiseka kažką rasti“, – dalinasi.
Be to, Kristina atvira – praėjus daugiau nei dešimtmečiui, toks kolekcionavimas labiau tapo jos mėgstama veikla, tačiau, kaip teigia ji, prie paieškų prisideda ir vyras, kuris taip pat ką nors pastebėjęs nepraeina pro šalį:
„Pastaruoju metu atrasti ežių nebėra taip lengva, kadangi dauguma jų kartojasi. Aišku, taupant vietą jų nebeperkame, nebent sulaukiame iš draugų. Esu jų siuntusi ir vienai moteriai, kuri taip pat kolekcionuoja.“
Ateities planai
Kristina taip pat juokiasi, kad laikas nuo laiko vis prisireikia kolekcijai skirtame kambaryje papildyti lentynas arba viską perdėlioti iš naujo.
„Vis taisom, koreguojam, atrodo, kad jau ir nebėra kur kabinti lentynų, bet vis dar vietos šiaip ne taip atsiranda. Ir dabar neseniai viską perdarėme. Suprantame, kad kažkada ateis vietos požiūriu galas, bet tada ir galvosime, ką daryti“, – nusijuokia.
Taip pat kambaryje, kuriame ir yra nugulusi visa ežių kolekcija, Kristinos teigimu, jaučiama labai gera aura. Šiam jausmui ji turi ir paaiškinimą:
„Kažkodėl visi įsivaizduoja, kad ežys – pozityvus gyvūnėlis. Jų niekada niekas nevaizduoja piktų, liūdnų, visi turi susikūrę stereotipą, kad tai labai geras gyvūnas. Todėl ir yra labai gera visuomet užeiti į kambarį, kuriame į tave žiūri vien malonūs veidai (juokiasi). Nors aš kiekvieną jų esu mačiusi, tačiau vis tiek dažnai apsilankau, dar kartą viską peržiūriu ir iškart jaučiu, kad akys būna pailsėjusios.“
Paklausta, ar neplanuoja ateityje įrengti, pavyzdžiui, ežių muziejaus ar bent jau vesti įvairias edukacijas, K. Smyslova sako, kad tai yra jų šeimos svajonė. Tačiau iškart priduria, kad svajoti būtina atsargiai, nes patirtis rodo, kad pradėjus vos nuo kelių daiktų, tai gali išaugti iki tūkstantinės kolekcijos.
„Vis galvoju, kad mes dar per jauni, per mažai pribrendę, kad galėtume vesti kokią nors edukaciją. Žinoma, labai tikiuosi, kad iki to užaugsime ir su ežiais, ir savo galvoje. Kodėl gi ne, nors atrodo kosmosas, bet po to pagalvoji, kad, iš tiesų, kodėl gi ne? Gal ne šiemet, ne kitąmet, bet kažkada gal ir bus“, – sako.
