Nors esu pats sau pasakęs, kad kritikuoti dabartinę valdžią nebėra jokios prasmės ir kad daugiau tuo nebeužsiimsiu, nes, ką galvoju apie ją, jau ne kartą esu sakęs, tačiau pastarųjų dienų įvykiai neišvengiamai verčia dar kartą grįžti prie to paties. Keletą žodžių noriu tarti apie socialdemokratų inicijuotą Seimo nutarimo projektą, kuriuo žadama tirti esminį klausimą: kodėl konservatoriai kritikuoja "liūto" projektą.
Socialdemokratų įregistruotas Seimo nutarimas, kuriuo norima tirti, kas ir kodėl kenkia “liūtui”, – yra tokia iniciatyva. Labiau pakenkti pačiam “liūtui” būtų sunku sugalvoti. Persekiojimas tų, kurie kritikuoja Vyriausybės veiksmus, – iki to Lietuvoje dar nebuvo prieita. Kaip galima demokratinėje valstybėje įgyvendinti kokį nors svarbų strateginį projektą, jeigu už jo kritiką valdžia imasi persekioti projekto kritikus? “Liūto” rėmėjai elgiasi taip, kad jie atrodo kaip pasamdyti tam, jog jam labiausiai pakenktų. Neįsivaizduoju, kaip po šio nutarimo Prezidentas galės pasirašyti Atominės elektrinės įstatymą. Ar tikrai dėl atominės elektrinės Prezidentas gali nekreipti dėmesio į tiesioginį pasikėsinimą į demokratijos pagrindų likučius?
Tenka klausti – kaip suprasti tokį socialdemokratų veiksmą platesniame kontekste – juk, logiškai žiūrint, valdžia turėtų aiškintis ne tik konservatorių ir paksistų veiksmus, bet ir D. Kuolio, R. Kuodžio, L. Donskio, A. Mamontovo, jau nekalbant apie P. Auštrevičiaus ir A. Zuoko veiksmus, kritikuojant “liūto” gimimą, priežastis. Dar daugiau, tokį valdančiosios koalicijos veiksmą tenka vertinti kaip tiesioginį šantažą Prezidentui, kuriam yra tiesiogiai sakoma: jei įstatymas bus vetuotas, Prezidentas gali susilaukti parlamentinės komisijos, kuri tirs, ar Prezidento veto nėra grėsmė nacionaliniam saugumui.
Jeigu tai nėra sąmoningas kenkimas “liūtui”, tada turime valdančiąją koaliciją, kuri paprasčiausiai nebegali atsakingai ir išmintingai elgtis. Sveiko proto tokiame elgesyje nepastebėta. Kyla klausimas, kas verčia taip elgtis – ar tik elementari panika, ar dar kokios nors priežastys? Gal Premjero paskyrimo aplinkybės yra tokios skaudžios, kad dėl paslapties išsaugojimo yra aukojama ne tik demokratinės valstybės įvaizdis, bet ir “liūto” projekto paskutinieji įvaizdžio likučiai?
Vis tiek kyla klausimas, kas norėtų ir galėtų taip rafinuotai pakenkti strateginiam “liūto” projektui? Kam gimė tokia “geniali” mintis? Suprantama, kad Premjerui nemalonu, jog Seime atsirado iniciatyvų tirti, kokį vaidmenį vaidino "Dujotekana", jam tampant Premjeru. Ar nėra taip, kad šiuo Seimo nutarimu ta pati "Dujotekana" dabar tikisi ne tik nukreipti dėmesį nuo savo vaidmens Premjero paskyrime, bet ir suduoti triuškinamą smūgį “liūto” projektui?
Šiaip jau galėtum tik pasijuokti iš tokio socialdemokratų elgesio, laikydamas tai tiesiog desperacijos ar panikos sukeltais veiksmais. Tačiau tenka atkreipti dėmesį į tai, kad tokių veiksmų, kai valdžia imasi persekioti opoziciją, matome vis dažniau ir dažniau – Tėvynės sąjunga pradžioje buvo paskelbta teroristine organizacija, dabar jau organizacija, kuri kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Bandymas susidoroti su A. Matulevičiumi, interpeliacija man – tai vis tos pačios opozicijos persekiojimo mozaikos sudėtinės dalys. Kas toliau – belieka tik uždrausti opozicines partijas ar kritiškai nusiteikusias pilietines organizacijas, o vadovus sodinti į Lukiškes. Nors tai skamba ir juokingai, bet aš nebegaliu atmesti ir tokio varianto.
Galima būtų į visa tai žiūrėti atlaidžiai ir su ironija, tačiau negali nematyti, kad valdantieji socialdemokratai tampa pavojingi ne tik sau, ne tik Vyriausybės skelbiamiems svarbiems strateginiams projektams, bet ir esminiams Lietuvos Respublikos gyvenimo principams – konstitucinės demokratijos principams. Demokratija žlunga ne tik tada, kai kas nors į ją pasikėsina momentiniu perversmu. Demokratija žlunga ir tada, kai palaipsniui ir beveik nepastebimai yra išplaunami jos pamatai. Nors, atrodytų, pastarųjų penkerių - šešerių metų Brazausko - Kirkilo valdžiai dar pakankamai toli iki Putino rezultatų, įvedant valdomą demokratiją, tačiau akivaizdu, kad per šį valdžios laikotarpį organiškos, tikros demokratijos Lietuvoje sumažėjo. Ir tai yra svarbiausias socialdemokratų valdymo pasiekimas. Socialdemokratai akivaizdžiai yra per ilgai užsibuvę valdžioje. Tai jau tiesiog kenkia Lietuvai.
O jeigu kas nors galvoja, kad mus tokiais nutarimais ir mūsų veiklos tariamais tyrimais gali išgąsdinti, tai yra tiesiog naivūs. Atrodo, kad jau visi turėjo progų įsitikinti, kad mūsų nei fabrikuotais kaltinimais dėl tariamai neteisėto “Mažeikių naftos” privatizavimo, nei bandant mums priklijuoti teroristų etiketes, nei bandant skandalingai nagrinėti, kaip kažkada mus finansiškai rėmė “Dujotekana”, nei bandant primesti mums tariamas sąsajas su Rusijos energetikais – niekas mūsų tokiais šantažais ar šmeižtais nepaveiks. Net ir bandymai įrodyti, kad su uošviene valdau visus Lietuvos vienuolynus, nieko nepakeis. Galime dėkoti socialdemokratams ir jų (ar jų) draugų oligarchų tampomoms spectarnyboms – kad tapome užgrūdinti. O to reikia, norint tokį iš praeities ateinantį nomenklatūrinį valdymą galų gale pasiųsti ten, kur jam ir priklauso būti – į istorinę praeitį, į istorijos šiukšlyną. Ir tam metas neišvengiamai ateina. Patys socialdemokratai tokiais nutarimais jį artina.
Socialdemokratai šiuo nutarimu gali padaryti vieną gerą darbą – įrodyti, kad tuo metu, kai Kaunui 2002-2003 metais vadovavo socialdemokratų meras G.Ašmys ir Kauno šiluminė elektrinė buvo “Gazpromo” privatizuota, o ją dabar valdo ta pati “Dujotekana”, tai buvo padaryta nesąžiningai. Tokiu atveju mes būsime pirmieji, kurie siūlysime pripažinti nesąžiningo privatizavimo sutartį negaliojančia.
Ir pabaigai: kaip bus su Atominės elektrinės įstatymu? Po to, ką mačiau pastarosiomis dienomis, galiu spėti, kad Prezidentas išsakys susirūpinimą ir pasirašys įstatymą. Premjeras išsakė ultimatumą – Prezidentas privalo pirmiausia pasirašyti įstatymą, ir aš nematau jokio ryžto Prezidento veiksmuose priešinantis Premjero šantažui. Įdomiausia, kad privatus verslas sutiko atnaujinti derybas, kuriose būtų buvę galima geriau apginti valstybės interesus, bet valstybės interesus atnaujintose derybose ginti atsisakė Premjeras. Ir Prezidentas turės tai tylomis praleisti pro ausis. Komisijos, kodėl Prezidentas vetavo įstatymą, socialdemokratams nereikės sudarinėti.
Va, taip ir gyvenam – dar negimęs "liūtas" baigia suvalgyti paskutinius tikros demokratijos likučius, liks tik iškabos – rinkimai, seimai, vyriausybės, kurie nieko nebereikš, nes viską spręs "liūtai" ir "liūtukai". "Liūtas" baigia suvalgyti ir paskutinius valstybės savigarbos likučius. Dar buvo vilties, kad Prezidentas bus tas paskutinis bastionas, kuris tą savigarbą apgins. Tačiau šiandien tokios vilties aš turiu jau labai nedaug. Prezidento siūlymai Vyriausybei po įstatymo pasirašymo dar kažką taisyti sutartyse bus tiesiog gražus priedas prie valstybės kapituliacijos akto. Kai Vyriausybė savo veiksmais paverčia valstybę kapituliante, kyla klausimas, kas yra laimėtojas. Laimėtoju tikrai netapo Lietuvos energetikos strateginė perspektyva, nes ja daugelis paprasčiausiai nebepasitiki. Laimėtoja netapo ir Vyriausybė, savo veikla sugebėjusi sunaikinti visuomenės pasitikėjimą svarbiu strateginiu projektu. Nemanau, kad dideliu laimėtoju jausis ir privatus verslas, labai stipriai pakenkęs savo įvaizdžiui.
Tai kaip dar ilgai Lietuva bus kankinama Vyriausybės, nuo kurios veiklos (ar neveikimo) visi pralaimi?
Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-02-11
Andrius Kubilius yra LR Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
