Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus skaitytas Seime metinis pranešimas suerzino įvairių pakraipų politikus ir apaugo nervingais komentarais. Kad ir kaip tie komentarai įvairuotų, visi pripažįsta prezidento pasisakymą buvus neįprastai aštrų – nepagailėta kritikos bei karčių žodžių Lietuvos politiniam elitui, Seimui ir Vyriausybei.
Tačiau ne tonas svarbiausia – V. Adamkus pirmą kartą kalbėjo ne apie negeroves, o pateikė nedžiuginantį atgautos nepriklausomybės metais kurtos valstybės bei visuomenės paveikslą ir, sakyčiau, viešai juo pasibaisėjo. Šitai girdėti politiniam elitui nebuvo malonu, juolab kad kritinis valstybinio bei politinio darbo vertinimas nebuvo pasaldintas įprasta Lietuvos laimėjimų doze. Kiek ironizuodami galėtume sakyti, jog Leonido Brežnevo laikais brendęs mūsų politinis elitas įstūmė nepriklausomą valstybę į stagnacijos klampynę.
Koks dabartinės Lietuvos vaizdas ryškėja iš metinio pranešimo? Aiškus ir apgailėtinas: susiklostė ir įsitvirtino politinė korupcinė sistema su oligarchinio valdymo bruožais. Nors jau prieš kelerius metus oligarchinio valdymo bruožai buvo įvardyti kaip grėsmė nacionaliniam saugumui, tačiau per tą laiką jokia valstybės institucija, jokia valdančioji partija nieko nepadarė, kad ta grėsmė būtų sumažinta. O juk gerai žinoma, kad palankioje politinės korupcinės sistemos terpėje oligarchiniai vėžiniai augliai tik stiprėja, nes jie yra tos sistemos stagnacinį gyvybingumą palaikantys „produktai“.
Mažai kas atkreipė dėmesį į V. Adamkaus išsakytus žodžius apie mus ištikusią „valstybės tapatybės krizę“. Šie žodžiai kreipia ir į valstybės vadovo tragediją – juk tapatybės krizę išgyvenančios Lietuvos prezidentas yra V. Adamkus. Išsakytu apibendrinimu prezidentas patvirtina, jog Lietuvoje nesama pilietinės visuomenės, kurią telktų savos valstybės jausena. Įsivyravo politinio elito skatinama didžiulė elektoratu paverstos visuomenės ir valstybės, taip pat visuomenės ir politinio elito atskirtis, kurią liudija socialinės sanglaudos suirimas, masinė emigracija, patriotiškumo ir bendrų vertybių sunykimas.
Kas nulėmė išgyvenamą krizę? Galėtume sakyti, jog visa nepriklausomybės metų tamsioji, neaprašytoji, tad ir neapmąstytoji Lietuvos istorija, kurioje svarbiausi buvo ciniškos „prichvatizacijos“, bankų išvogimo ir tebevykstantis žemės grobimo „procesai“. Nejau yra manančių, kad tie „procesai“, kuriuos paskatino buvusioji komunistinė nomenklatūra, padedama kai kurių politikon atėjusių „patriotų“, gali kildinti demokratinę savivaldą, pilietinę visuomenę ir pilietinėms demokratinėms vertybėms įsipareigojusį politinį elitą?
Neįmanoma skatinti socialinės sanglaudos, ugdyti patriotiškumo, diegti pilietinių vertybių nepuoselėjant kultūros, nepalaikant humanitarinių bei socialinių mokslų, kurie išlaiko priedermę aiškintis visuomenės bei kultūros negales ir ieškoti jų įveikos būdų. Prezidento žodžiai apie kultūros, taip pat humanitarinių ir socialinių mokslų svarbą neabejotinai teisingi. Tačiau derėtų ir klausti, kodėl taip sparčiai didėjant Lietuvos biudžetui, daugėjant iš Europos Sąjungos gaunamų pinigų, nepaliaujamai mažėja kultūros, švietimo ir mokslo tyrimų finansavimo procentas?
Galėtume klausti ir toliau. Kodėl ekonomikos augimo sąlygomis aukštojo mokslo finansavimas, nesiekiantis nė 50 procentų poreikių, tampa vis didesne problema, kurią numatoma spręsti mažinant valstybinį finansavimą ir didinant mokestį už studijas? Kodėl tokia „nepakeliama“ našta biudžetui yra keliolika milijonų litų dėstytojų ir mokslininkų atlyginimams pakelti, jog dalį to garsinamo 20 procentų padidėjimo įstaigoms tyliai siūloma paieškoti tarp „vidinių išteklių“?
Daugelis politikos apžvalgininkų metiniame pranešime pasigedo savikritikos. Nemanau, jog metinio pranešimo žanrui dera savikritika. Yra kas kritikuoja ir prezidento, ir premjero pranešimus. Šitai politinių oponentų, ekspertų ir komentatorių darbas. Aukščiausių valstybės vadovų savikritika – tai tiesiog neįgalumo pripažinimas, dar labiau mažinantis žmonių pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis. Užsiėmęs savikritika prezidentas netektų pagrindo kritiškai pažvelgti į valstybės, jos institucijų bei visuomenės būvį.
Vis dėlto kai kada dera pripažinti padarytas klaidas, nes nuo jų niekas neapsaugotas. Tikėjausi, jog bus pasakytas vienas dalykas – klaida buvo nuostata besąlygiškai ginti Valstybės saugumo departamento vadovus ir padėti jiems žeminti Seimą. Kokią naudą valstybei, jos tarptautiniam prestižui bei patikimumui davė begalinis to skandalo „tęsimas“? Dideli nuostoliai, už kuriuos niekas niekaip neatsakys. Prezidento priedermė buvo ginti parlamentinės demokratijos principą ir konstitucinę Seimo teisę kontroliuoti visas valstybės institucijas jo leidžiamų įstatymų pagrindu.
Nesuvokus VSD skandalo pobūdžio, jo keliamos grėsmės mūsų valstybei, taip pat neįtvirtinus veiksmingos parlamentinės specialiųjų tarnybų priežiūros oligarchinio korupcinio valdymo apraiškų daugės, o pilietinės visuomenės savikūros galimybių – mažės. Daugės ir iš vidaus kylančių grėsmių nacionaliniam saugumui. Prezidentas atvirai pripažįsta, „kad šiandien Lietuvoje nėra institucijos, galinčios vertinti šalies nacionalinio saugumo būklę, išskirti ir analizuoti svarbiausias grėsmes, formuluoti užduotis specialiosioms tarnyboms, aiškiau apibrėžti šių tarnybų atsakomybės ir kontrolės – taip pat ir parlamentinės – ribas“.
Tokiu pripažinimu atvirai nuvertinamas VSD ir jo vadovybė – juk išvardijami šiai institucijai keliami uždaviniai, kurių ji neatlieka. O „formuluoti užduotis specialiosioms tarnyboms“ yra Seimo ir vyriausybės reikalas. Tačiau gal čia kalbama apie kitą instituciją? Įdomu, kokia kita institucija galėtų perimti Seimo galią ir nustatyti parlamentinės kontrolės ribas? Juk akivaizdžiai pamatėme, ką valstybei tenka atlaikyti, kai institucijos pačios imasi nustatinėti savo bendravimo su Seimu sąlygas.
Iš kur vis dėlto kyla tragiška metinio pranešimo gaida? Lietuva nepriklausoma jau 17 metų, beveik pusę to laiko prezidentauja V. Adamkus. Kad ir kokiomis vertybėmis, idėjomis bei iliuzijomis savo gyvenimą ir politinę veiklą grindė V. Adamkus, kad ir kaip nuoširdžiai jis stengėsi įtvirtinti savo dorovines ir pilietines nuostatas – rezultatas yra jo paties nusakytas vaizdas.
