Pastaruoju metu kaip niekad aštriai susikirto požiūriai vertinant homoseksualizmą, jo vietą visuomenėje. Nenoriu, kad šiame negailestingame žodžių kare laimėtų gėjai ar lesbijietės. Lygiai taip pat nenoriu, kad laimėtų jų oponentai. Ar įmanoma pažvelgti į šią sudėtingą problemą ne kaip į žūtbūtinį karą, o kaip į tarimosi, aiškinimosi procesą?
Kokia vaivorykštės karnavalo žinia?
Visi piliečiai turi turėti lygias teises, o valstybė, bendruomenė turi užtikrinti visiems normalų gyvenimą. Todėl Vilniaus mero Imbraso sprendimas neleisti gėjų manifestacijos yra nepateisinamas.
Kita vertus, visuomenė turi teisę apibrėžti, kokiomis vertybėmis ji grindžia savo bendrumą, kokias praktikas skatina, kam suteikia prioritetus. Esame laisvi rinktis reliatyvizmo kelią. Tačiau įsisukus reliatyvizmo viesului visuomenė tiesiog suyra, galų gale sutraiškydama ir individą, patikėjusį, kad didžiausia tiesa - bet kokią problemą paversti techniniu klausimu, kad parankiausia vadovautis trumpalaikės naudos principu.
Manifestacijos uždraudimas demokratinėje šalyje, kokia yra Lietuva - tikra dovana jos rengėjams. Tai europinės reikšmės įvykis, sukėlęs audringą diskusiją, ir dabar homoseksualų teisių gynėjams kaip reta dėkinga proga pareikšti, kaip pažeidžiamos jų teisės, kaip jie įsivaizduoja savo padėtį visuomenėje ir išdėstyti prašymus, reikalavimus. Jie tikrai mažų mažiausia būtų išgirsti. Nebūdamas didelis šių klausimų žinovas nutariau apsilankyti nevyriausybinės organizacijos Lietuvos gėjų lygos tinklalapyje tikėdamasis rasti kiek daugiau informacijos. Pasirodė, tinklalapis jau gal penkeri metai neatnaujinamas. Dar daugiau, čia aptikau Lietuvoje plačiai cituotą tyrimą apie diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Paanalizavęs atradau, kad Lietuvoje tyrimą atliko Eduardas Platovas ir Vladimiras Simonko. Abu minėtos organizacijos nariai. Anksčiau spaudoje skelbtuose straipsniuose buvo rašyta, kad studijos autoriai nėra mokslininkai: E. Platovas - žurnalistas, V. Simonko - garso operatorius. Vienas iš tyrimo finansuotojų yra taip pat gėjų ir lesbijiečių fondas. Manyčiau, plačiai skleidžiamo tyrimo duomenys yra nepatikimi. Žinoma, jei bent vienas žmogus Lietuvoje diskriminuojamas dėl lytinės orientacijos, jau ir tai yra negerai. Tačiau čia prasiveria šios organizacijos veiklos metodai, kurie iš tikrųjų kartais nepriimtini, kartais - nesuprantami. Nejaugi iš tikrųjų manoma, kad gavus dosnų ES finansavimą tereikia užrašyti ant troleibuso "Gėjus gali tarnauti policijoje", ir padėtis pasikeis? Taigi triukšmas didelis, bet realią už jo slypinčią materiją užčiuopti sunkoka.
Sunku suprasti ir tai, kodėl savo manifestacijoms gėjai ir lesbijietės renkasi tokią iššaukiančią formą. Nejaugi iš tikrųjų triumfališkas savo kitoniškumo demonstravimas, sąmoningas tamsiosios instinktų pusės pabrėžimas yra socialinė šių žmonių esmė? Kodėl jie skriaudžia save, savo asmenybę suredukuodami į vieną šitaip neproporcingai išryškinamą, homoseksualumo, aspektą? Keistas būdas prisišaukti daugiau tolerancijos. O gal toks agresyvus karnavališkas blizgesys greičiau yra savotiška reklama, turinti savo konkretų taikinį? Dalis žmonių gimsta homoseksualūs, tačiau aptariant šią problemą kažkodėl dažnai nutylima, kad kelis kartus daugiau yra potencialiai biseksualių žmonių. Tam tikras procentas homoseksualų yra visais laikais visose visuomenėse, tačiau tokios praktikos propaganda, mada, romantizavimas jų skaičių gali padidinti keleriopai. Vaivorykštinis karnavalas skleidžia žinią apie išsivadavimą ir lengviausią geidulių patenkinimą - žinią, nukreiptą ne į oponuojančią katalikų bažnyčią, o į žaliausią jaunimėlį, kuris yra smalsus ir tokioms žinioms pagaulus, ir kuriuo šis judėjimas itin suinteresuotas.
Bažnyčios priminimai svarbūs
Aukščiau minėto reliatyvizmo požiūriu šeima tėra dviejų žmonių santykiai, jų susitarimas, ant kurio valstybė uždeda antspaudą įsipareigodama, esant reikalui, sureguliuoti turto klausimus. Tačiau visuomenės požiūriu šeima yra dar ir ta struktūra, kur gimsta ir kur auginami vaikai. Vaikams šeimos niekas neatstos, ir akivaizdu, kad kokią mes šiandien turim šeimą, tokią rytoj turėsim visuomenę. Atmetus bet kokį moralizavimą rūpestis tradicine šeima yra tiesiog rūpestis ateitimi. Čia visų mūsų pastangų tąsa ir prasmė. Kažkas kažkur gali gyventi šia diena - tai jo reikalas, tačiau aš nesuprasčiau valstybės ir politikų, kuriems tai visiškai nerūpėtų. Tuo pačiu ir bažnyčios priminimai bei įspėjimai yra svarbūs, nes jie gyvybės ir ateities pusėje.
Žmogaus smerkimas, persekiojimas vien dėl pačios lytinės orientacijos yra baisaus atsilikimo požymis. Labai liūdna, kad dalis Lietuvos piliečių yra tokiu būdu žeminami. Nuo šito gydytis visuomenė turi ne dėl Europos, o dėl mūsų pačių - atstumtųjų neturi likti. Kita vertus, niekas nenuneigs, kad šiuo požiūriu padėtis sparčiai taisosi, ir kas buvo neįprasta dar visai netolimoje praeityje, dabar nieko nestebina.
Tačiau ir apžvalgininkai, ir politikai, ir pačios homoseksualų organizacijos nesupras visos tiesos, susikoncentravusios tik į homoseksualų padėtį ir neįvertinusios konteksto - didžiulio nepakantumo ir nepasitikėjimo, persmelkusio visą visuomenę. 2004 m. Eurobarometro duomenimis, į klausimą, ar sutinkate, kad dauguma žmonių galima pasitikėti, teigiamai atsakė tik 14 proc. Lietuvos gyventojų. Pagal šį rodiklį blogesnė visoje ES padėtis tik Lenkijoje (10 proc.). Senųjų ES šalių vidurkis - 33 proc., Suomijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje viršija 60 proc., o Danijoje siekia net 75 proc.!
Grįžtant į Lietuvą, sunku įsivaizduoti, kad visuomenėje tvyrant tokiam nepasitikėjimui tolerancija kokiai nors vienai grupei išsiskirs ir pasieks "ES vidurkį".
Neseniai iš gyvenimo pasitraukusi rašytoja J. Ivanauskaitė viename interviu atskleidė siaubingą reiškinį - susirgusios vėžiu moterys kremtasi ne tik dėl savo ligos, bet gal net dar labiau bijodamos pasmerkimo (!) bei diskriminacijos savo darbovietėse ir visuomenėje.
Jau nekalbant apie pačių tokių situacijų atavistinį žiaurumą, tai stabdo visuomenės pažangą, inovatyvumą, nes ir naujovės vertinamos įtariai, nesvarsčius atmetamos, ir prieš gaivų vėją uždaromi langai.
