1900 m. Rokiškio rajone gimusi Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskaitė buvo pirmoji, kuri į lietuvių kalbą išvertė krepšinio taisykles ir subūrusi pirmąją Lietuvos moterų krepšinio komandą dalyvavo draugiškose rungtynėse.
Būtent jos dėka krepšiniu susidomėjo ir vyrai, o ši sporto šaka tapo itin svarbi daugelio lietuvių gyvenimuose.
Meilę sportui atrado užsienyje
Nors apie Eleną yra parengta nedaug straipsnių ir nėra išleistos nei vienos knygos, tačiau žinoma keletas faktų, kurie paaiškina jos meilę sportui. Istorikė, mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė pasakojo, kad su savo potencialą sporte E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskaitė atrado svetur.
„Pirmojo pasaulinio karo metu jos šeima buvo priversta pasitraukti į Rusiją. Kiek ji pati yra pasakojusi, tai gyvendama Sankt Peterburge lankė pakankamai garsią Pakrovskaja gimnaziją, skirtą karininkų šeimos vaikams, ir būtent ten ji susipažino su sportu, gimnastika, šokiais. Ji sužinojo apie tokius dalykus, kurių tuo metu Lietuvoje jai neteko patirti.
Visa tai jai paliko didelį įspūdį, savyje ji pajautė turinti kažkokių talentų sporte ir kūno kultūroje, suprato, kad galėtų čia save realizuoti“, – pasakojo I. Jakubavičienė.
Po karo grįžusi į jau nepriklausomą Lietuvą Elena nedelsiant ėmėsi vykdyti savo idėjas: padėjo kurtis pirmosioms sporto organizacijoms, draugijoms, komandoms. Jos entuziazmą tik dar labiau sustiprino ir pažintis su būsimuoju jos vyru, taip pat žinomu sportininku, Steponu Garbačiausku.
„Elenai pasisekė, nes ji tikrai surado bendraminčių, kitos jaunos moterys taip pat susižavėjo ir krepšiniu, ir lengvąja atletika ir kartu su ja kūrė tas organizacijas, sporto draugijas, rengė varžybas ir taip moterys Lietuvoje užkūrė labai svarbią sportinę veiklą“, – kalbėjo istorikė.
Elena aktyviai sportavo, 1922 m. jai priklausė pirmieji 60 m ir 200 m bėgimo, šuolio į tolį, šuolio į aukštį ir rutulio stūmimo rekordai.
Taip pat tais pačiais metais E. Kubiliūnaitė pradėjo leisti ir pirmąjį sportui skirtą laikraštį „Lietuvos sportas“. Nors išėjo tik 12 laikraščio numerių, tačiau I. Jakubavičienė teigė, kad jie yra itin vertingas šaltinis norint sužinoti apie trečiojo dešimtmečio sportinį gyvenimą.
Į priekį vedė idealizmas
Nors visi šios moters pasiekimai skamba įspūdingai, juos pasiekti tarpukariu buvo itin sunku dėl kelių priežasčių. Viena svarbiausių – Elena Kubiliūnaitė ir kiti jos amžininkai grįžo į karo nuniokotą Lietuvą, todėl visas savo idėjas turėjo vykdyti nuo nulio.
„Ta karta, kuri gimė iki Pirmojo pasaulinio karo, norėjo nepriklausomos Lietuvos ir suprato, kad niekas kitas jos nesukurs.
Jie grįžo į karo nuniokotą Lietuvą, kuri tuo metu buvo apiplėšta iki paskutinio siūlo, buvo didžiuliai karo nuostoliai, išdeginti kaimai, nearti laukai, pusė gyventojų emigravusių karo metu, dalis – žuvusių.
Jie grįžo į tokią valstybę, tačiau jų širdys buvo pilnos idealizmo, jie turėjo viziją, idėjų ir svarbiausia – jie suprato, kad tik nuo jų pačių priklausys, ar ta idėja bus įgyvendinta ir niekas kitas už juos to nepadarys“, – pasakojo I. Jakubavičienė.
„Kaip Elenai buvo svarbu pirmųjų sporto komandų subūrimas, laikraščio leidyba, sporto aikštelių įrengimas, taip kitiems buvo svarbios kitos idėjos – pirmos ligoninės, našlaičių prieglaudos ir panašūs dalykai.
Viso to valstybė tiesiogiai nekontroliavo ir tam neturėjo nei lėšų, nei jokių pajėgumų visa tai padaryti, nes reikėjo rūpintis kur kas svarbesniais dalykais“, – pridūrė ji.
Elena didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Šveicarijoje, tačiau prieš tai ji spėjo padaryti labai svarbių darbų Lietuvoje. Nors daugelis krepšinio pradininku mūsų šalyje laiko Steponą Darių, tačiau pirmoji su šiuo sportu Lietuvą supažindino būtent E. Kubiliūnaitė.
„Elena pasakojo, kad tuo metu vyko bendravimas ir bendradarbiavimas su Latvijos sportininkais ir būtent iš jų ji sužino apie naują žaidimą krepšiasvydį, taip vadinamą basketbolą, kuris vėliau virto į krepšinį.
Ji gavo amerikietiškas krepšinio taisykles ir pamatė, kad tai tikrai labai įdomus komandinis žaidimas, kuris labai tinkamas žaisti moterims.
Elena pati pirmoji pradėjo versti taisykles į lietuvių kalbą, vėliau suorganizavo pirmąją moterų komandą, tačiau susidūrė su kliūtimi, kad krepšinio nebuvo, kur žaisti – juk jo, kaip futbolo, pasistatęs dvi plytas vietoj vartų nežaisi.
Šis žaidimas reikalavo daug daugiau parengimo, bet visa tai suorganizavo E. Kubiliūnaitė ir kartu su kitomis merginomis pačios Kauno Ąžuolyno parke įsirengė pirmąją krepšinio aikštelę“, – pasakojo I. Jakubavičienė.
Suorganizavus aikštelę ir visą reikalingą įrangą 1922 m. įvyko ir pirmosios draugiškos moterų krepšinio rungtynės. Tuo tarpu vyrai šiuo sportu susidomėjo vėliau – netgi buvo sakoma, kad krepšinis yra „bobų zabova“.
Suklastota istorija
Nepaprasto entuziazmo ir užsispyrimo dėka Elena pasiekė labai svarbių Lietuvos sportui rezultatų. Nepaisant to, tarpukariu vyravę lyčių stereotipai jai apsunkino kai kuriuos procesus.
„Nors Lietuvoje moterys vienos pirmųjų gavo lygias pilietines teises ir galėjo dalyvauti rinkimuose, visur kitur buvo tam tikros ribos.
Tuo metu buvo suvokiama, kad sportas – vyrų užsiėmimas, nes vyrui reikia būti stipriu, vikriu, jam, kaip būsimam kariui, reikalingas geras fizinis pasirengimas. O kam tada moterims sportuoti?“ – kalbėjo istorikė.
Ilgainiui buvo pastebėta, kad sportas gali būti naudingas ir moterims, tačiau ir vėl – iki tam tikro lygio. Vyravo požiūris, kad sportuodamos moterys gali išlaikyti gerą sveikatą, grožį, tobulas kūno linijas, tačiau varžybos ir medaliai tam pasiekti yra visiškai nereikalingi.
„Laimei, ir prieš 100 metų netrūko ambicingų moterų, kurios suprato, kad jeigu jau esame pilietiškoje, demokratinėje visuomenėje, tai ir mums turi būti leista lygiai tiek pat, kiek ir vyrams. Jeigu jau yra vyrų sporto komandos, tai kodėl turi drausti burti tokias pat moterų komandas?“ – sakė I. Jakubavičienė.
Komandas suburti ir dalyvauti varžybose Elenai pavyko, tačiau jos vardas buvo primirštas dėl jos lyties. Dabar daug dažniau galime išgirsti, kad krepšinio pradininkas Lietuvoje yra Steponas Darius, tačiau tai buvo sąmoningas sprendimas siekiant geresnio rezultato.
„Ji pati išvertė tas krepšinio taisykles, pati su jomis supažindino ir Steponą Darių, nors jis jau žinojo šį žaidimą ir buvo jį žaidęs Amerikoje.
Vėliau Lietuvos sporto sąjunga visgi nusprendė, kad, nepaisant to, jog taisykles išvertė ir krepšinį į Lietuvą atvedė būtent Elena, bet šią informaciją publikavo su Stepono Dariaus vardu. Suprask, jis vyras, Amerikos lietuvis, didesnis autoritetas ir tai neva bus naudingiau Lietuvos krepšiniui nei kad tai paskelbtų moteris.“
