Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, D. Jazukevičiūtei rašyti romanus nėra jokio pavojaus – vis vien išeina poezija. (Šitaip profesorė teigė Rašytojų klube š. m. birželio 6 d., apie 18.30.) Paaiškinsiu. Iki šiol Dalia Jazukevičiūtė yra parašiusi daugybę laikraštienos, esė ir tris poezijos knygas.
„Anarchistės išpažintis“ – tai pirmasis jos ilgai svajotas ir pagaliau parašytas romanas, kuriame gausu trumpučių... eilėraščių. Pavyzdžiui: „Gyvųjų juk gana mažai, palyginti su mirusiaisiais, ir jie tokie juokingi.“ Arba: „Degtinė labiausiai tinka kaip užkanda prie geros idėjos. Bet argi mamai taip sakysi?“ Manau, poetinė autorės patirtis akivaizdi.
Tačiau tai romanas (ar, tiksliau, literatūrinė išpažintis), sudarytas iš atskirų, beveik savarankiškų novelių, kurias jungia tie patys (tikri!) veikėjai, įvykiai ir laikas. Daugelis aprašomų faktų bei žmonių nesunkiai atpažįstami (kai kurių vertintojų nuomone, net pernelyg) bent kiek išprususiam lietuviui. Pati Katerina, pagrindinė veikėja, visiškai atvirai pasakojanti apie savo gyvenimą, – neabejotinas D. Jazukevičiūtės įsikūnijimas.
Savo pasakojime Katerina nuolatos pabrėžia meilę, skausmą, Dievą ir anarchiją. „Vertybių skalė tavo aiški“, kaip sykį apibendrino vienas mėgstamų Katerinos vyrų Gintaras. Nors tai ne skalė, o vertybių rinkinys, keliaujantis iš puslapio į puslapį, svarstomas, vartomas ir ilgainiui gerokai įgrystantis. Tie patys žodžiai, kad ir kokie brangūs, nuolat valkiojami atpinga, imi jais neabejoti, nors nė akimirka nesuabejoji pasakotojos nuoširdumu, jos nepakeliamu skausmu ir didžiule laime; patirtimi, juoda ir balta.
Beje, pats labai susidomėjau laiku bei laikrodžiais. Katerina, užsiminusi, jog netiki laikrodžiais, tvirtai įsitikinusi, kad „moters laikrodžiai tikrai niekada neapmulkins“! Laikas, pavyzdžiui, skaičiuojamas dukters Livijos, svarbiausio žmogaus Katerinos gyvenime, amžiumi: „Ji jau eina savuosius kryžiaus kelius trečioje klasėje...“ (64 psl.); „Jai jau ėjo trylikti“ (186 psl.). Įvairūs apmąstymai, asmeniniai potyriai (vaikystė, meilės džiaugsmai ir nuoskaudos, nežmoniškos girtuoklystės, darboviečių kaita) pasakojami pramaišiui su šiurpiomis laikraštinėmis istorijomis, tapusiomis pasakotojos asmeninio gyvenimo dalimi. Tačiau nuolatos neapleidžia įspūdis, jog kažkas čia ne taip, nes įprastas tikrovės laikas romane tampa bejėgis prieš specifinę moterišką chronologiją. Įvykių seka virsta įvykių mozaika. Nieko čia bloga, tiesiog atpažinęs tikrus žmones, atsitrenkiau į literatūrinį laiką.
O dabar svarbiausia. Lietuvių literatūroje iki šiol egzistavo visokių moterų, pradedant Žemaitės ašarotomis kentėtojomis, baigiant J. Ivanauskaitės intelektualiomis klajoklėmis. Šiandienė Katerina – visiškai nauja moteris – drąsiai mylinti, išdidžiai kenčianti, daug gerianti ir dar daugiau dirbanti, besikeikianti ir besimušanti, visuomet su rusų literatūros tomeliu rankoje, ekscentriška ir net pamišusi maištininkė, nepaliaujamai skelbianti šviesą ir gėrį. Ar pamilsite tokią?
Jazukevičiūtė, Dalia. ANARCHISTĖS IŠPAŽINTIS: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2007
