Lietuvos padėtis ir statusas po CŽV skandalo smarkiai pasikeitė. Šiuo metu Lietuva faktiškai nebėra valstybė. Ji virto neapibrėžto statuso teritorija, neturinčia ne tik aiškios, bet ir apskritai jokios nors kiek savarankiškos užsienio politikos. Kartais išsakomi vertinimai, jog užsienio politikos pokyčiai yra Lietuvos „finliandizacijos“ požymis, vis dėlto grindžiami kiek paviršutiniškomis analogijomis ir neatspindi valstybės tikrojo statuso ir padėties tarptautinėje arenoje.
Pokario laikotarpiu Suomijos suverenitetas užsienio politikos ir gynybos srityse iš tiesų buvo smarkiai apribotas. Tačiau kitais atžvilgiais ji buvo laikoma savarankiška šalimi ir elgėsi kaip suvereni valstybė. Toks jos statusas buvo visuotinai pripažįstamas. Atviras Sovietų Sąjungos kišimasis į šios šalies vidaus reikalus, juo labiau tiesioginis jos užpuolimas, būtų buvęs laikomas susiklosčiusios geopolitinės pusiausvyros griovimu ir sukėlęs ne tik tarptautinio pasipiktinimo audrą, bet iš principo galėjo įžiebti net karinį Rytų-Vakarų konfliktą.
Dabartinė Lietuvos geopolitinė padėtis ir realus jos statusas pasaulio vlstybių bendrijoje yra visai kitoks. Tam tikrais atžvilgiais mūsų valstybei yra net sunkiau. Labai svarbu kuo tiksliau apibūdinti šį naująjį vastybės vaidmenį ir statusą, nors rasti tinkamą jį apibrėžti padedančią sąvoką nėra lengva.
ES didvalstybių Lietuvai numatytas antros lygos žaidėjos, o kalbant aiškiau – pastumdėlės vaidmuo reiškia, jog šalis tapo didžiosios Europos projekto vizijos įkaite. Formaliai priklausydama Vakarų geopolitinei erdvei, Lietuva faktiškai tapo ES įtakingiausių valstybių ir Rusijos sandorių ir ciniškų mainų objektu ir pamažu darosi savotišku jų kondominiumu – bendra valda. Tai reiškia, kad ji tampa besiformuojančio geopolitinio darinio – Eurorusijos -- pereinamuoju kiemu arba teritorija, kurios priklausomybė nėra visai aiški ir lieka iš principo ginčytina. Pabrėžtina, kad terminas „Eurorusija“ nėra joks išradimas ar lengva ranka sukirptas kalbos naujadaras – jis vis dažniau šmėsteli solidžiuose ES-Rusijos santykius gvildenančiuose Vakarų žiniasklaidos tekstuose.
apibrėžti dabartinį neformalų, bet tikrą ir todėl kur kas svarbesnį praktiniu požiūriu Lietuvos statusą tarptautinėje arenoje.
Mėginant įvardyti besiklostančias naujas geopolines realijas ir apibrėžti dabartinį neformalų, bet tikrą ir todėl kur kas svarbesnį praktiniu požiūriu Lietuvos statusą tarptautinėje arenoje galbūt tiktų dar prieškariu pradėta vartoti „limitrofo“ sąvoka. Tiesa, vadinti Lietuvą, kaip kad buvo įprasta, tiesiog limitrofine valstybe neišeina. Kaip minėta, istorija mechaniškai nesikartoja. Šiandieninė Lietuva nebėra anoji prieškario limitrofinė valstybė. Jos naujasis statusas yra gerokai menkesnis ir jam apibūdinti labiau tiktų tiesiog „limitrofinės teritorijos“ terminas.
Jo prasmė ta, kad ES ir Rusija į Lietuvą žvelgia vienodai – kaip į limitrofinę teritoriją, kurios statuso ir galutinės priklausomybės klausimas paprasčiausiai atidedamas ateičiai. Radikalūs šalies užsienio politikos pokyčiai kaip tik ir reiškia tai, kad šiandienos valdantieji pagaliau apsisprendė tapti „realistais“ ir pragmatikais. Ligšiolines pastangas išsaugoti valstybės suverenumą jie vertina kaip beviltiškas ir beprasmiškas. O Lietuvai pasaulio galingųjų skirtas limitrofinės teritorijos vaidmuo pradedamas suvokti kaip natūralus ir neišvengiamas – tarsi kokia aukštesnių jėgų siunčiama neįveikiama ir nepermaldaujama lemtis.
Tad apmąstant ir vertinant per du dešimtmečius Lietuvos nueitą kelią svarbu sąžiningai ir atvirai pripažinti, jog atkakliai siekta ir galiausiai išsikovota narystė Vakarų struktūrose neišsprendė pamatinių šalies saugumo problemų ir pati savaime nelaiduoja ramios Lietuvos ateities ir jos valstybingumo sklandžios plėtros.
Apibendrinta nuoroda į Vakarų struktūras, be abejo, nereiškia, jog tarp narystės ES ir priklausomybės NATO galima dėti lygybės ženklą. Nesigilinant į jų skirtumus pakanka pažymėti, jog Lietuvai narystė ES yra gerokai problemiškesnė, tad belieka apgailestauti, kad šalyje vengiama nors kiek rimčiau ir giliau aptarinėti net gyvybiškai svarbiausius jos aspektus.
Vos pamėginus svarstyti principinius – narystės sąlygų, perspektyvų, tikslo ir prasmės – klausimus paprastai tuojau pat iš karto nuslystama į kraštutinumus – lėkštą euroentuziazmą arba primityvų euroskepticizmą. Ši vargana alternatyva ir jos brėžiamas siauras mąstymo horizontas lemia nesunkiai pastebimą intelektualinį sąstingį svarstant Lietuvos narystės ES reikalus ir veda į politinio veikimo aklavietę. Naivus ir kone aklas euroentuziastų įsitikinimas, kad šalies priklausomybė ES yra savaiminis gėris, skatina juos subanalinti ir sumenkinti rimtas narystės Sąjungoje keliamas politines problemas. Linkstama jas paversti grynai techniniais, t. y. administraciniais ir vadybiniais, ES teisės aktų ir EK direktyvų tinkamo įgyvendinimo klausimais. Iš esmės tai yra pasyvi ir prisitaikėliška pozicija.
Tuo tarpu euroskeptikų nuostata, kad ES yra savaiminis blogis, skatina iš pažiūros priešingą, bet iš tikrųjų lygiai tokią pat pasyvią ir prisitaikėlišką laikyseną. Jiems belieka ir tereikia monotoniškai verkšlenti dėl prarasto valstybės suvereniteto ir, pakėlus akis į dangų, laukti išganingo įvykio – ES savaiminio subyrėjimo, leisiančio šį suverenitetą atgauti be ypatingų pastangų. Tačiau laikotarpis iki Lietuvos tapimo ES nare akivaizdžiai parodė, kad suverenitetas nedaug ką duoda, jeigu nesugebama ir nemokama paversti jį tikru ir visaverčiu valstybingumu. Deja, euroskeptikai iš šios karčios pamokos jokių išvadų ateičiai taip ir nepasidarė.
Įveikti lėkšto euroentuziazmo ir tokio pat primityvaus euroskepticizmo dilemą ir šitaip ištrūkti iš jos sukurtos intelektualinės ir politinės aklavietės, ko gero, įmanoma tik pradedant aiškiai skirti du Lietuvos santykių su Vakarais ir ypač su ES aspektus.
Pirmasis aspektas – išorinis. Narystė Vakarų struktūrose visada buvo suvokiama kaip Lietuvos laukiantis iššūkis. Tačiau šis iššūkis buvo suprantamas siaurai ir vienusiškai – kaip pareiga gerai atlikinėti užduodamus namų darbus siekiant atitikti narystei keliamas sąlygas ir įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus. Tokią iššūkio sampratą neišvengiamai teks keisti. Vis šiurkščiau prasiveržiantys ir vis pavojingesniais Lietuvai tampantys egoistiški ES partnerių siekiai ir tikslai neleidžia toliau pasyviai taikytis prie didėjančių jų reikalavimų. Darosi būtina skubiai mokytis tvirčiau ginti Lietuvos valstybės interesus. Tačiau išryškęjo didžiuis paradoksas. ES didvalstybių spaudimas Lietuvai tik stiprėja. Tuo tarpu šalies, o tiksliau – jos valandančiųjų viršūnių ryžtas ir gebėjimas jam priešintis tik menkėja.
Kaip tik šis spėjęs išryškėti bejėgiškumas ir skatina atkreipti dėmesį į vis dar nutylimą kitą – vidinį – Lietuvos santykių su ES aspektą. Tai – eurokonformizmo ir iš jo kylančio eurokolaboravimo problema. Ją drąsiai galima vadinti nacionaline nelaime. Eurokonformizmas ir eurokolaboravimas -- stipriai įsišaknijęs ir masinis reiškinys. Jo daroma žala valstybei yra milžiniška, nes daugeliu atveju šaliai iškylančių problemų ir sunkumų gelminė priežastis yra ne tiek narystės Vakarų struktūrose metami iššūkiai, kiek jai turinčių atstovauti ir jos interesus privalančių ginti žmonių nesugebėjimas tinkamai į juos atsakyti. Darbinis eurokonformizmo apibrėžimas gali būti gana paprastas. Eurokonformistu vadintinas kiekvienas ES institucijose valstybei atstovaujantis asmuo, kuris nesuvokia arba iš egoistinių paskatų sąmoningai negina šalies interesų tais atvejais, kai gali ir privalo tai daryti.
Būtent eurokonformistinių ir eurokolaborantinių nuostatų vyravimas, o ypač tai, kad toks elgesys laikomas kone savaime suprantama norma, ir lėmė, kad Lietuvos santykiai su ES didžia dalimi buvo ir tebėra nepagrįsto nuolaidžiavimo ir net padlaižiavimo, nacionalinių interesų pardavinėjimo ir net išdavinėjimo istorija.
Apskritai eurokonformizmas ir eurokolaboravimas yra okupacijos laikotarpiu spėto išsiugdyti ir antrąja prigimtini tapusio įpročio keliaklupsčiauti prieš toli esančioje sostinėje įsikūrusį šeimininką pritaikymas naujoje aplinkoje. CŽV kalėjimų skandalas tapo įspūdingu šio įpročio gyvybingumo ir jėgos įrodymu.
Skiriama šviesiam Lecho Kaczynskio atminimui
