Ko gero, terorizmas sunkiausiai pasiduoda vertinimams, išvadoms, apibendrinimams. Nėra vienodo teroro akto, dažnai už jį niekas neprisiima atsakomybės, trikdo ir informacijos stoka. Ir vis dėlto išpuolis Minsko metro perša kai kuriuos, tiesa, prieštaringus vertinimus. Politikos apžvalgininko pastabos.
Net ne eksperto iš Baltarusijos „kagėbė“ ar atvykusio į Minską Rusijos FST pareigūno akimis žiūrint, akivaizdžios dvi balandžio 11–osios pavakare įvykdyto išpuolio aplinkybės. Pirma, sprogimas įvyko likus kelioms minutėms iki 6 val. vakaro, kai Minsko „Oktiabrskaja“ metro stotyje, kuri yra ir persėdimo iš vienos linijos į kitą vieta, ypač gausu iš darbo vykstančių žmonių. Antra, ši metro stotis yra vos už 100 metrų nuo A.Lukašenkos administracijos pastato, o šalia – Spalio aikštė ir Respublikos rūmai, kur paprastai vyksta masiniai renginiai. Būtent šioje vietoje įvyko žinomi gruodžio 19 d. pogromai. Kitaip sakant, nuolat teisėtvarkos bei specialiųjų tarnybų kontroliuojama teroro akto vieta parinkta simboliškai ir siekiant sukelti kuo didesnį rezonansą tiek Baltarusijoje, tiek už jos ribų.
Visai logiškos prielaidos
Naujienų portalai jau po keleto valandų (spaudos publikacijų teko laukti kur kas ilgiau, o ir Baltarusijos TV tą vakarą sovietiniu stiliumi įniko rodyti senas kino komedijas) iškėlė tris įvykio versijas. Pagal išsilavinimą filosofas, buvęs informacinio analitinio centro prie Baltarusijos prezidento administracijos vadovas Jurijus Barančikas svetainėje „Imperiya.by“ (http://www.imperiya.by/) įvardija tris versijas.
Bet kiek anksčiau, balandžio 7 d., šiame portale pasirodžiusiame straipsnyje „Baltarusija ant rimtų sukrėtimų ribos“ jis tarsi daro artėjančios krizės prielaidas. Pavyzdžiui, politologas tų sukrėtimų pradžią sieja su gruodžio 19 d. OMON'o „puota“ Minske, taip pat rašo, kad Baltarusija ekonomiškai išsekusi (jos aukso ir valiutos rezervų – 3,7 mlrd. dol. – užtektų vos dviem mėnesiams), kad pastaruoju metu kilo panika valiutos rinkoje, žmonės puolė supirkinėti kruopas ir cukrų, nes kainos kyla. Kita vertus, teigia jis, ir provakarietiška opozicija, kuri galėtų perimti valdžios vairą ir stabilizuoti padėtį, visiškai bejėgė. Taip šalyje susidarė psichologinis vakuumas, kurį paprastai užpildo ekstremalūs veiksmai.
Versijų daug, bet visos abejotinos
Beje, Baltarusijos „kagėbė“ ekspertai ir J.Barančikas pateikia gana skirtingus sprogimo versijų paketus. Saugumiečiai mano, kad taip pirmiausia norima destabilizuoti padėtį šalyje, o paskui viską nurašo arba jauniesiems ekstremistams (Baltarusijoje kaip tik vyksta anarchistinio judėjimo aktyvistų teismas), arba psichiškai nesveikam žmogui.
Tris, tik kitaip surikiuotas ir solidesnes, versijas pateikia ir J.Barančikas. Pirmiausia, jo nuomone, teroro aktą įvykdė „nesisteminiai“ elementai, tai yra tie, kurie pernai, artėjant prezidento rinkimams, rugsėjo 3 d. buvo suimti, apkaltinus juos mėginimu „Molotovo kokteiliais“ padegti Rusijos ambasadą Minske. Beje, rugsėjo 20–ąją Vilniuje, prie Baltarusijos atstovybės, anarchistai surengė protesto piketą prieš „Baltarusijos valdžios ir KGB represijas, siekiant susikrauti politinį kapitalą Baltarusijos prezidento rinkimų kampanijoje“ (anarchistų tinklalapio formuluotė). Jie nesunkiai gavo Vilniaus miesto savivaldybės leidimą...
Vis dėlto ši versija mažai įtikinama, nes visi išpuolio kaltininkai vėl buvo suimti praėjusį gruodį, be to, vadinamieji „nacbolai“ (nacionalbolševikai) garsėja chuliganiškais veiksmais, bet ne teroro akcijomis.
Antra, teroro išpuolį galėjo įvykdyti viena iš vidinių valdžios grupuočių, kuri taip nori išlaikyti įtaką valstybės vadovui. Palyginami šių metų balandžio 11–osios ir 2008 m. naktį iš liepos 3 į 4–ąją įvykdyti sprogimai, kai per juos buvo sužalotos daugiausiai apatinės žmonių kūno dalys, tarsi parodant, kad teroristai nesiekė atimti gyvybių. Tuomet prezidentas griebėsi radikalių kadrinių keitimų, taip sustiprindamas ryžtingo vado įvaizdį.
Versija atrodys įtikinama, jei turėsime galvoje nestabilią valstybės padėtį, kurią verkiant reikia taisyti: valiutos ir bankų krizę, Baltarusijos rublio silpnumą ir gresiantį devalvavimą, pirmosios būtinybės prekių trūkumą, atlyginimų kritimą... Kitaip sakant, šiame fone formuojasi valdžios grupuotės, kurios, nelaukdamos eilinių prezidento rinkimų 2015 m., ima dalytis menką ekonominį 1994–2011 m. A.Lukašenkos paveldą.
Trečia, teroro aktą surengė vienos iš Vakarų šalių specialioji tarnyba, taip duodant suprasti, kad A.Lukašenka praleido progą po 15 metų valdymo nužengti nuo pjedestalo, kaip padarė Hosnis Mubarakas. Bet klausimas toks: kam Vakarams tiek aukų, jeigu šią problemą jie galėjo išspręsti padėję bombą prezidento kortežo kelyje... Šiaip ar taip, Vakarams naudinga, jei A.Lukašenka dabar imsis griežtesnių represijų, nes JAV ar ES bus gera proga griebtis naujų sankcijų prieš „paskutinį Europos diktatorių“.
O kam tai naudinga?
Kiekviena iš šių versijų turi savo silpnų vietų. Kone visi ekspertai prieina tą pačią išvadą: greičiausiai šiuo išpuoliu vidinės politinės jėgos stengiasi įbauginti baltarusius, kad jie pagaliau savo nepasitenkinimą prieš 4 mėn. perrinktu prezidentu ir blogėjančia socialine ekonomine padėtimi išreikštų demonstracijomis, gatvės neramumais, protestais, kokius mes nuolat stebime arabų šalyse. Neatmestina, kad teroro aktu norima nukreipti žmonių dėmesį nuo ekonominių problemų.
Vienaip ar kitaip, šis teroro išpuolis greičiausiai yra vidinių politinių rietenų išraiška. Taip mano Lietuvos politologas Vadimas Volovojus, kuris agentūrai REGNUM tvirtino, kad juo norima diskredituoti Baltarusijos KGB, kurį „šefuoja“ A.Lukašenkos sūnus, ir, žinoma, patį diktatorių, kuris visada didžiavosi, jog jo šalyje nėra nacionalinių, etninių ar kitokių konfliktų.
Baltarusijos politologas Sergejus Šiptenka tai pačiai naujienų agentūrai tvirtino, kad nuolat reikia klausti: „O kam tai naudinga?“ Galbūt Vakarams, kurie ketina dar labiau sugriežtinti po rinkimų įvestas sankcijas prieš režimą? Juk iš anksto buvo numatyta, kad balandžio 12 d. įvyks Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) ir ES užsienio reikalų ministrų tarybos posėdis, kuriame ketinta svarstyti politinę situaciją Baltarusijoje ir ekonomines sankcijas prieš ją. Matyt, todėl A.Lukašenka teroro aktą įvardijo kaip „dovanėlę“ iš užsienio.
Amerikos žvalgybinės informacijos analizės centras „Stratfor“ savo svetainėje rašo, kad mažai tikėtina, jog šį išpuolį surengė Vakarų specialiosios tarnybos. Dingstį sukompromituoti režimą ir įvesti prieš jį griežtesnes sankcijas galėjo duoti vidinės jėgos, tokios kaip mažai žinoma Baltarusijos nacionalinė išsivadavimo armija (BNIA), kurios antinacistinis pavadinimas atsiradęs Antrojo pasaulinio karo laikais ir kuri prisiėmė atsakomybę už 2005 m. – prieš parlamento rinkimus – įvykdytą sprogimą Vitebske. Bet „Stratfor“ primena, kad ir tuomet buvo kalbama, jog šį teroro aktą surengė specialiosios tarnybos, siekiančios represijų prieš opoziciją. O jų ilgai laukti nereikėjo...
Baimė pasiekė Vilnių
Šiaip ar taip, kaimyninei šaliai ramūs laikai baigėsi. Tvarkos ir ramybės oazė susiūbavo. Visuotinės baimės sėkla pasėta, ji ir čia rado gerą pavasario dirvą. Bet tos baimės ūgliai stiebiasi ir link Vilniaus, kuris nuo Minsko tėra už 200 kilometrų. Vienas kalbintas Lietuvos politikas sako: „Žinai, manyje atsirado nerimo virusas – nerimo pirmiausia už savo artimuosius, vaikus, šeimą, už jos ateitį. Juk mes esame taip susiję su visu pasauliu, kad net baugu. Baltarusija buvo kone labiausiai izoliuota Europos valstybė, o štai ir ją pasiekė XXI amžiaus kataklizmas... Ne, aš nežinau, ką daryti...“
Ar to nežino ir mūsų valdžia?
