Metodo autorius – japonų medikas Shoma Morita (1874-1938). XX amžiaus pradžioje jis vadovavo Tokijo medicinos universiteto psichiatrijos skyriui ir gydė neurozes, nerimo sutrikimus ir specifinį etninį japonų psichinį sutrikimą shinkeishitsu. Kadangi įprastais metodais išgydyti neurozes buvo sudėtinga, gydytojas Morita sukūrė savo gydymo sistemą, kuri rėmėsi dzen budizmo filosofija.
Ji susideda iš keturių stadijų, kiekviena trunka apie savaitę.
Pirmos stadijos metu pacientą užrakina atskirame kambaryje ir uždraudžia praktiškai viską – jam negalima kalbėti, skaityti, rašyti, klausytis muzikos ir t.t. Galima tik gulėti ir tylėti, kartais pasikeliant iš lovos tik tam, kad pavalgytų ir nueitų į tualetą. Bendrai kalbant, žmogus viso labo tik guli ant ligoninės čiužinio ir tiek. Kam to reikia? Ogi tam, kad šiek tiek pailsėtų nuo triukšmingo įkyraus pasaulio ir galų gale rastų santarvę su pačiu savimi.
Atėjus antrai stadijai pacientui jau leidžiama keltis iš lovos ne tik pavalgyti, bet ir atlikti nesunkius darbelius sode arba susitvarkyti savo kambarį. Jam tam pat galima vesti dienoraštį, kad jame išlietų susikaupusias emocijas ir mintis, bet žmogui, kaip ir anksčiau, draudžiama kalbėti.
Trečios stadijos metu gydytojai verčia (dabar jau verčia) pacientą įtemptai dirbti. Be to, dirbti pakankamai sunkiai ir ilgai. Tačiau būtent dirbant sunkų fizinį darbą gryname ore auga paciento fizinės ir psichinės jėgos, grįžta pasitikėjimas savimi, užvaldo jausmas „Aš viską galiu! ir pradingsta visokiausios baimės ir turintis arba neturintis pagrindo nerimavimas. Ne veltui sakoma, kad kai kūnas dirba, siela ilsisi. Po tokios įtemptos savaitės žmogus jau niekada nebebijos fizinio darbo, o svarbiausia – ims visiškai kitaip žiūrėti į gyvenimą. Pradės vertinti kiekvieną savo gyvenimo akimirką ir godžiai (gerąja to žodžio prasme) išnaudos kiekvieną minutę tam, kad ne egzistuotų, o gyventų.
Sulaukęs ketvirtos stadijos, kuri kartais gali trukti keletą savaičių, pacientas jau „traukiamas“ iš jam primestos vienatvės ir gražinamas į kasdienį visuomeninį gyvenimą: jam galima skaityti, kalbėtis su kitais pacientais ir medikais (visomis temomis, išskyrus ligą)... Šios stadijos metu žmogus gauna ir vieną įdomią užduotį: jam reikia įsivaizduoti save nuoširdžiai jį mylinčio žmogaus vietoje ir tarsi to žmogaus vardu surašyti savo dienoraštyje viską, už ką jį galima mylėti. Vykdydamas šią užduotį, žmogus praregi: o juk mane, iš tiesų, myli... ir yra už ką. Ir pradeda dar labiau vertinti savo gyvenimą.
Praėjus panašios terapijos kursą žmogaus gyvenimo būdas visiškai pasikeičia, jis išvysto savyje jam visai naujas savybes – tampa toks pats ramus, kantrus, geraširdis, taikus kaip dzen budistų vienuolis. Jį liaujasi varginę įvairūs neurotiniai simptomai, tokie kaip irzlumas, nesugebėjimas apsispręsti, neryžtingumas ir nuolatinio nerimo jausmas. Žmogus dažniau šypsosi, juokiasi ir džiaugiasi. Gyvenimas atrodo ryškesnis ir patrauklesnis.
Kaip sakė pats gydytojas Morita, be abejo, pojūčiai nulemia žmogaus savijautą, tačiau mes nekuriame savo jausmų, jie tiesiog atsiranda mumyse. To nepakeisi. Bet kadangi jausmai neturi įtakoti mūsų elgesio, galime arba išmokti su tais nemaloniais jausmais gyventi, arba imtis konstruktyvių veiksmų.
Morita metodo esmę galima apibendrinti trimis taisyklėmis. Reikia:
1. Priimti (ne vengti ar ignoruoti) visus savo jausmus. Vietnamiečių rašytojas ir poetas Thich Nhat Hanh rašė: „Sveika Vienatve, kaip jautiesi šiandien? Ateik, pasėdėk su manimi, aš tavimi pasirūpinsiu“. O Morita patarimas toks: „Būk turtingas savo jausmais ir dosnus. Turėk jų daug, bet leisk jiems skraidyti, kaip jie nori.“
2. Žinoti savo tikslą (-us). Klausimas sau „Ką man reikia daryti dabar?“ yra tarsi Morita metodų mantra.
3. Daryti tai, ką reikia padaryti.
Paanalizavę morita terapiją, galime išsivesti vieną naudingą aksiomą: „laikinai netekęs savo įprastos aplinkos žmogus, sugrįžęs į ją, pradeda viską vertinti labiau... Taigi, jei jūsų dėl kokių nors priežasčių nedžiugina supanti realybė, tiesiog trumpam nuo jos pabėgite. Dviems-trims savaitėms. Kad ir į Japoniją... Arba paprasčiausiai išjunkite savo telefoną, internetą, pasakykite „ša“ televizoriui ir radijai, paprašykite draugų, kad jie kurį laiką jums netrukdytų ir ilsėkitės... Iki tol, kol nepajusite, kad įprastas telefono skambutis arba draugo žinutė jums pasirodytų laime. Ir štai tada grįžkite į savo įprastą gyvenimą ir mėgaukitės juo.
