Dažnai sapnuoju, kad stoviu scenoje. Vyksta spektaklis, aš turiu vaidinti kažkokį vaidmenį, bet neatsimenu žodžių. Nemoku savo vaidmens teksto. Žinau, kad pats tuos žodžius parašiau, kad tai geri, teisingi žodžiai, bet negaliu jų prisiminti. Tokia nemaloni, slogi, kankinanti siurrealistinė savijauta.
Panašiai, kaip viename Luiso Bunuellio filme. Jeigu būtų apklausa, neabejoju, beveik kiekvienas žmogus prisimintų sapnavęs kažką panašaus. Gali būti, kad taip reiškiasi mūsų kūrybingumo baimė. Viešumo baimė. Baimė susimauti scenoje, kuri vadinasi gyvenimas ir kurioje mums skirta kažką suvaidinti. O gal tai ir nesusiję su jokia baime. Paprasčiausiai sapnas apie teatrą. Iš šalies primetamų socialinių vaidmenų spaudžiama pasąmonė išstumia kokius nors tematiškai artimus pavidalus: aktorius, režisierius, dramaturgas. Anksčiau būdavo sakoma – savo gyvenimo kalvis. Gali būti ir savo gyvenimo architektas, inžinierius, valytojas, menedžeris, vairuotojas, pardavėjas, žurnalistas, mėsininkas, kas tik nori.
Tokiame kontekste rašymas teatrui (tiesą sakant, bet koks rašymas arba kūryba) – mėginimas užbėgti šiai baimei už akių. Scenos baimei, bendravimo baimei, susitikimo su savimi pačiu, nemokančiu savo vaidmens, baimei. Kuriantis žmogus turi galimybę išsisukinėti nuo bausmės būti savimi pačiu. Jam vis lieka iliuzija, kad jis didesnis, šviesesnis, gilesnis ir panašiai. Tas, kuris sutampa su savimi, turi susitaikyti, kad tarp jo ir tarp būties nebeliko jokio tarpelio. Prošvaistės, į kurią įlįstų tragiško arba komiško grožio geluonis. Gali būti, kad tai harmoninga, palaimos sklidina būsena, kai įvyksta galutinė praktinės sąmonės ir pasąmonės koreliacija, kai „aš“ ir „pats“ su trenksmu susilieja ir sąmonė pasiekia septintąjį sąmoningumo lygmenį. Palaiminga nirvanos būsena, o gali būti – kad siaubas. Nuobodybė, semiotinis nulis, emocinis vakuumas, aksiologinė koma.
Nenoriu būti pačiu savimi, nes nežinau, ką tai reiškia. Ir kai tapsiu – taip pat nežinosiu, nes man tokie niekai neberūpės. Noriu protėjiškai keisti savo pavidalus, kaitalioti kaukes, ragauti svetimų jausmų ir patirties kokteilius tikėdamasis, kad iš šio keisto mišinio galų gale susiformuos tai, ką senovės graikai, ideologiniai vakarietiškos civilizacijos tėvai, suformulavo kaip priesaką - pažink save. Žvelk į save kaip antropologas, kaip chirurgas, kaip psichologas ir archeologas – tu esi viso labo tik dirva, kurioje mėtosi ankstesnių kartų kaulai ir kultūrinės šukės, skausmingos ir džiaugsmingos patirties sluoksniai, prietarai, tamsa ir mažas plyšelis šviesos. Tarpas, kurio laikosi žmogus, kurį vadina siela. Dualizmui, be abejonės, krikščionys teikia per daug reikšmės, tačiau tiesa ir tai, jog prie išorinio pasaulio niekas neprilimpa, išorinis pasaulis nusipurto bet kokių mūsų pastangų įleisti į jį šaknis. Iš jo galime mokytis neprisirišti, neįjunkti, nes nieko jame nėra amžino, iš jo galime išmokti tik laikinumo meno, kadangi vienintelė jo pastovumo konstanta – kitimas.
Toks mazochistinis žaidimas – kiekvieną sykį, kai pajunti, kad šiuo metu tavo dėvima kaukė tau jau patogi, jau priaugo prie tavo būties ir atrodo „tikra“, nusiplėši ją. Nusikratai kaip medžiai rudenį lapų.
Kita vertus, kūryba (neužmirštant ir to, kad rašančiam kartais tai būna net pelninga pramoga) yra narcicizmo ir pigmalionizmo komplekso tenkinimas. Anot John‘o Fowles‘o, ši yda būdinga kiekvienam rašytojui. Grožėjimasis savo kūriniu, savo atspindžiu (juk kūryba tam tikra dalimi yra ir tavo suvokiamo pasaulio atspindys), meilė savo sukurtiems personažams. Per juos gali grožėtis savimi tarsi upėje, kuri reiškia laiką ir pasikartojimą. Nuolatinį grįžimą. Ir negalėjimą sugrįžti.
Nuolatinis grįžimas prie sustingusio laiko – būtina kūrybingumo sąlyga. Mėginimas jį ištarti iš naujo, išvaduoti iš popieriaus kapo. Į sustingusius laiko raumenis suleist aistros konvulsiją. Jausmo, būsenos, išgyvenimo narkotikų. Ir kartu – neatšaukiamo laikinumo liudijimas. Įsikūnijantis žmogaus būties tragizmas. Komizmas. Tragikomizmas. Tiesą sakant, kaip ir visa kita šiame apgailėtinai patraukliame pasaulyje.
Nuolat ir nuolat į paviršių iškyla režisieriaus Andrejaus Tarkovskio noras užfiksuoti plyštančio voratinklio garsą. Štai tas voratinklio garsas ir yra svarbiausias dalykas. Dalykas, kurį visos kultūros, visi menai, religijos išsako vis kitaip, bet visą laiką ta pačia šviesos kryptimi.
