Prieš pusantrų metų Lenkijos televizija parodė vaizdajuostę iš vienos jaunimo organizacijos vakarėlio, kuriame dalyvavo europarlamentaro Maciejo Giertycho asistentė. Aplink laužą susėdęs jaunimėlis vaišinosi alumi,o už jų nugarų matėsi svastika. Fone skambėjo nacionalistinės grupės „Honor“ („Garbė“) muzika, minia šūkavo „Sieg, Sieg heil“.
Ta organizacija – tai „Visos Lenkijos jaunimas“ („Mlodziez Wszechpolska“), kurios globėjas tuomet buvo Romanas Giertychas – Lenkijos šeimų lygos pirmininkas, Jaroslawo Kaczynskio vyriausybėje buvęs švietimo ministru. Savo dvasiniu vadovu „Visos Lenkijos jaunimas“ laiko prieškarinį Lenkijos politiką Romaną Dmowskį, kuris yra pagrindinis lenkiškojo nacionalizmo ideologas. Organizacija turi savo skyrius ir ratelius daugelyje Lenkijos miestų ir miestelių, taip pat ir aukštose mokyklose.
Tai anaiptol ne vienintelis šios organizacijos aktyvistų sukeltas skandalas. Visos Lenkijos jaunimas garsėja triukšmingomis eitynėmis valstybinių ir tautinių švenčių proga, kur neapykanta kitataučiams, visų pirma žydams ir vokiečiams, maskuojama tariamu patriotizmu. Ideologinis organizacijos priešas taip pat yra Europos Sąjunga, o mėgiamas taikinys – homoseksualai bei feministinės organizacijos.
Lenkijos baudžiamajame kodekse yra trys straipsniai, kurie numato baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą dėl tautybės, įsitikinimų ar tikėjimo. Du iš jų gina lenkų tautos garbę. Iki trijų laisvės atėmimo metų numatyta atsakomybė už tyčiojimąsi iš lenkų tautos ir valstybės bei jos šmeižimą. 2006 metais į valdžią atėjus broliams Kaczynskiams, kurie yra istorinės politikos šalininkai, baudžiamasis kodeksas buvo papildytas dar vienu straipsniu, kuris numato tokią pat bausmę (iki trijų metų laisvės atėmimo) už lenkų tautos kaltinimą komunizmo ar nacizmo nusikaltimais.
Būtent šiuo straipsniu pasirėmė grupė visuomenės veikėjų, reikalaudama patraukti baudžiamojon atsakomybėn žydų kilmės lenkų istoriką Januszą Grossą už lenkų tautos šmeižimą ir melagingus kaltinimus dėl esą masinio lenkų dalyvavimo nusikaltimuose žydams. Knygoje „Baimė“ („Strach“) J. Grossas rašo apie žydų progromus ką tik pasibaigus II Pasauliniam karui, ir formuluoja tezę, kad Lenkijoje antisemitizmui buvo visuotinai pritarta.
Krokuvos prokuratūra, kuri atliko ikiteisminį tyrimą, nesurado J. Grosso knygoje nusikalstamos veikos požymių ir bylos istorikui neiškėlė.
Beje, straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už lenkų tautos kaltinimą nacistiniais ir komunizmo nusikaltimais Konstituciniam Teismui apskundė piliečių teisių atstovas (ombudsmenas). Jis atkreipė dėmesį į šios nuostatos absurdiškumą. Ne tik istorikai, bet ir įstatymų leidėjai kituose teisės aktuose pripažįsta, kad lenkų tautos atstovai dalyvavo ir komunistiniuose, ir nacistiniuose nusikaltimuose. Antai, Tautos atminties instituto įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė už komunistinių ir nacistinių nusikaltimų neigimą. Iš šio absurdo kyla neišsprendžiama problema: kaip nustatyti ribą, kurią peržengus, galima teigti, kad kaltinimas lenkų tautai yra teisingas ir pagrįstas? Kaip pastebėjo piliečių teisių atstovas, tiesos apie istorinius įvykius neįmanoma sutalpinti statistikos rėmuose. Dėl panašių abejonių prokuratūra atmetė prašymą iškelti baudžiamąją bylą istorikui Januszui Grossui.
Lenkijos baudžiamajame kodekse yra dar viena nuostata, numatanti atsakomybę už tautos šmeižimą. Tai 257-tas straipsnis, pagal kurį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas viešai šmeižia asmenį arba grupę asmenų dėl jų tautybės, rasės, tikėjimo ar įsitikinimų. Tačiau praktikoje šis straipsnis taikomas retai, nors Lenkijoje ksenofobijos ir neapykantos kitataučiams atvejai nėra jau tokie reti. Vienu atveju prireikė ir Aukščiausiojo Teismo sprendimo. Prieš metus AT išnagrinėjo Zygmunto Pęksyko bylą, iškeltą pagal baudžiamojo kodekso 257 straipsnį. Z. Pęksykas kaltinamas tuo, kad 2004 metų lapkričio 11-ąją (Lenkijos Nepriklausomybės dieną) Kelcų mieste viešojo renginio metu iškėlė transparantą su užrašu: „Išlaisvinsime Lenkiją nuo euroišdavikų, žydų, masonų ir vyriausybės mafijos“. Dėl to jis buvo sulaikytas policijos, o vėliau prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl tautinės nesantaikos kurstymo. Tačiau tiek pirmos, tiek antros instancijos teismas Z. Pęksyką išteisino, nurodydamas, kad teiginyje „išlaisvinsime“ nėra ketinimo ar raginimo (tautinės nesantaikos kurstymo intencijos). Kitaip būtų, jeigu vietoj žodžio „išlaisvinsime“ būtų raginimas „išlaisvinkime“.
Panašiai argumentavo ir Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad tautinės nesantaikos kurstymas yra tik tokie vieši pareiškimai, kurie sukelia neapykantos, pykčio ar priešiškumo jausmus kitos tautinės ar religinės grupės, arba joms priklausančių asmenų atžvilgiu, ir tik tuo atveju, kai nusikaltimas padarytas tyčia. Šiuo atveju teiginyje „išlaisvinsime“ tokios intencijos nėra. AT pažymėjo, kad Z. Pęksykas nekurstė tautinės nesantaikos, tik išreiškė savo asmeninį, šiuo atveju priešišką, požiūrį ir santykį į kitą tautą – žydų.
Kaip pastebi specialistai, nagrinėjant tokias problemas, visada susiduriama su klausimais: ar administraciniai metodai ir bausmės yra geriausios priemonės kovoti su ksenofobija ir nepakantumu kitai tautybei, tikėjimui, įsitikinimams, ir kur baigiasi žodžio, įsitikinimų ir nuomonės reiškimo laisvės ribos.
