Po ilgesnės pertraukos teko apsilankyti Grūto parke. Vis dėlto puiki vieta, ir didelę pagarbą reiškiu jo įkūrėjui, kuris prieš kelioliką metų gana sunkiai apgynė savo idėją nuo lietuviškojo Talibano. Jau dabar aišku, kad Talibanas smarkiai klydo, manydamas, Lietuvos TSR bus taip lengva atsikratyti – pakaks į smulkius gabalėlius sutrupinti akmeninius ir bronzinius leninus, dzeržinskius, kapsukus ir kitus balvonus. Deja, daugelis nūnai pastebi, kad pro modernaus briuselinio sukirpimo eilutę ir išpuoselėtą uniseksinę šukuosenėlę kreivus dantis vis įžūliau rodo Lietuvos Tarybų Socialistinė...
Problema slypi tikrai ne tame, kad kažkokie verslininkai „sasyskoms“, degtinei ir čeburekams pritaikė prekės ženklą „Tarybiniai“. Tai tik rinkodarinis vyresnių žmonių nostalgijos išnaudojimas, o ne politinė propaganda. Kur kas blogesni man rodosi kiti sutapimai – valdymo stilius ir valdančio elito santykis su realybe.
Nepaisant to, kad nemažai vyresnių žmonių linkę prisiminti nemažai sovietinio gyvenimo būdo pliusų, iš jų pasakojimų akivaizdu, kad gyvenimo standartas tada buvo ženkliai žemesnis. Tokių paprastų maisto produktų, kaip mėsa ar silkė, tekdavo įsigyti ne tiesiog užsukus į krautuvę, o kažkokiomis gudrybėmis, per pažįstamus ar pan. Jau nekalbu apie džinsus ir ananasus. Apie geresnį dvasinį bei estetinį ugdymą irgi sunku kalbėti. Be abejo, televizijoje tada niekaip negalėjo atsirasti tokių debilizmų, kaip „Kitas“ ar „Supertortas“, o popso grupės „Bavarija“ ar „Trejos devynerios danguje“ nė už ką nebūtų pakliuvusios į sceną. Tačiau ta cenzūra neleido pasisemti ir vertingų dalykų iš užsienio, ir vietinių iniciatyvų nemažai buvo užgniaužta.
Žodžiu, valgyti, rengtis, skaityti ir žiūrėti reikėjo ne tai, ką nori, o tai, kas yra, arba iš viso mesti šituos neperspektyvius užsiėmimus. Tad tarybinis žmogus turėjo visai nemažai pretenzijų valdžiai, kurias reikšdavo vakariečiams nesuprantamais anekdotais – viešai skųstis buvo nerekomenduojama, nors skundų knyga kabėjo kiekvienoje krautuvėje ar kirpykloje. Bolševikų garbei reikia pripažinti, kad jie gana anksti suvokė, jog savo valdomas teritorijas daugmaž pakenčiamai jie gali aprūpinti tik tokiais abejotinos vertės produktais, kaip tankai, skundikai (stukačiai) ir Lenino raštai, kurių net ir labai dideli kiekiai neskatino tarybinio žmogaus meilės valdžiai.
Visiškai suvokdami savo ekonominę bejėgystę, bolševikai nusprendė susitelkti ties agitpropu (agitacija ir propaganda). Tarybų šalis nuolat šventė arba bent jau organizavo motyvacinius renginius. Dažnas reiškinys buvo paradai, žygio ir dainos konkursai, artojų šventės, netgi rinkimai vykdavo su dūdų orkestrais. Dešros krautuvėse nuo to nepadaugėdavo, bet ženkliai sumažėdavo laisvo laiko jos ilgėtis. Ir kam galų gale ta dešra, kai mes statom BAM'ą, Magnitogorską, Baikonurą, Kauno HES?
Lietuvos Respublikoje ekonominis balansas radikaliai pakrypo į priešingą pusę. Maisto, buitinės technikos ir kitokių prekių, kurių tarybinis žmogus net neįsivaizdavo esant, dabar pilnos krautuvės. Tačiau didžiulės gyventojų grupės neturi pinigų šioms prekėms. Tai pensininkai (paprastieji sodriniai, o ne apdovanoti valstybinėmis pensijomis), bibliotekininkai, ženkli dalis nekvalifikuotų darbininkų, bedarbiai. Kaip spręsti socialines problemas, susijusias su žemiau skurdo ribos esančiomis žmonių grupėmis, nė viena iš keliolikos LR Vyriausybių nežinojo (o gal ir nebandė...). Kaip ir bolševikai, mūsų valdžia nuolat griebiasi senųjų agitpropinių triukų, kurie dažnai net menkiausiomis detalėmis sutampa su tais, kurie buvo naudojami Sovietų Sąjungoje.
1. Apie 1960-uosius TSKP CK gensekas Nikita Chruščiovas „komunalkose“ susigrūdusiems ir ką tik iš lagerių paleistiems tarybiniams žmonėms aiškindavo, jog po dvidešimties metų jie gyvens komunizme. Dabartinėje skurstančioje ir emigruojančioje Lietuvoje valdžios ir jai prijaučiančių intelektualų mėgiama pramoga yra kurti rožines utopijas, kaip gera čia bus 2030-asiais. Tie patys dvidešimt metų... Be to, sovietai viską planuodavo penkmečiais. Kaip suprantu, dabartinė Vyriausybė irgi susikūrė penkmečio planą – 2014-iesiems. Tik nepamirškime, kad sovietmečiu geras tonas reikalavo penkmečio planą vykdyti per keturis, o dar geriau tris metus...
2. Tas pats veržimasis į žvaigždes, nepasirūpinant, anot Juozapo Erlicko, „o kas kiaules pašers?“. Sovietų valdžia noriai skraidino į kosmosą raketas, koregavo upių kryptis ir statė didingus, bet ekonomine prasme abejotinus objektus, priekaištingai linguodama tarybinių moterų pusėn – jums tik apatinis trikotažas ir prancūziški kvepalai rūpi, kaip negražu didingų statybų fone, gėda, pilietės... Lietuvoje šiuo metu siautėja bedarbystė – pasak Darbo biržos ji stabilizavosi, t. y., didėja šiek tiek lėčiau, negu prieš metus. Vargu, ar tai valstybinės politikos nuopelnas, tiesiog gyventojų resursai išseko. Žmonės plūsta į Maisto banko skirstymo punktus nemokamų kruopų, ir viso to fone jiems kasdien pristatomos viena už kitą gražesnės vizijos, įkainotos astronominėmis sumomis – atominė elektrinė, Gugenheimo galerija, Valdovų rūmai, konteinerinė tupykla Kaune ir t. t. Kaip ne gėda šitos didybės fone skųstis dėl to, kad mėnesio komunalinės paslaugos ėmė viršyti pensiją ar algą? Tik va sovietų patirtis negailestinga: daug metų nežmoniškomis pastangomis per taigą nutiestas Baikalo-Amūro geležinkelis šiuo metu naudojamas minimaliai, apie jo atsipirkimą nėra kalbos.
3. Kovinga retorika. Sovietai nuolat kovojo – su kontrrevoliucija, anglų šnipais, vidaus kenkėjais, pasauliniu imperializmu, neraštingumu ir šimtais kitų dalykų. Netgi paprasta javapjūtė buvo įvardijama mūšiu dėl derliaus (bytva za urožaj). LR Vyriausybė irgi deklaruoja (o gal imituoja?) nuolatinę kovą: su kontrabandininkais, oligarchais (kai kuriais – priklauso nuo to, kas tuo metu valdžioje), rusišku kapitalu, šešėline ekonomika, skurdu (?!) ir kitais neigiamais reiškiniais. Kuo permanentinė kova baigėsi Sovietų Sąjungai – visi žinome.
4. Pogrindis. Normalus sovietinis žmogus, kaip ir dauguma LR piliečių, gyveno nuolatiniame nepritekliuje, tad turėjo išsiugdyti įvairių su įstatymu prasilenkiančių įgūdžių tam, kad tą nepriteklių sumažintų. Sovietmečiu tai buvo „blatas“ – pažįstamas, kurio pagalba pavykdavo įsigyti krautuvėje nerandamų prekių. Arba „spekuliantai“ – nepažįstami, kurie tas prekes parduodavo su žvėriškais antkainiais. Lietuviui, kuriam darbdavys, su valdžios palaiminimu, nenori mokėti normalios algos, teko išsiugdyti kitus nelegalaus išlikimo įgūdžius – kontrabandinės cigaretės ir degalai, alga „vokelyje“, fiktyvios Sodros įmokos prieš išeinant motinystės atostogų ir pan.
5. Fasadinis patriotizmas. Daugumos gyventojų nemėgstama valdžia kažkodėl galvoja, kad patriotizmą ir lojalumą galima sustiprinti įvairiomis parodomosiomis akcijomis. Sovietai labai mėgdavo paradus, kuriuose dalyvavimas buvo privalomas. Vilniuje už nedalyvavimą Gegužės 1-osios eitynėse galėjai susilaukti sankcijų, mažesniuose miestuose tekdavo elgtis liberaliau – Gargžduose, kiek žinau silikatinių plytų gamintojų trasos pabaigoje laukdavo brigadininkas, kuris kiekvienam įteikdavo 10 rublių banknotą, garantuojantį prašmatnias išgertuves. Vakare programa „Vremia“ rodydavo reportažus ir darbo žmonių demonstracijų Minske, Tbilisyje, Rygoje, Taškente ir kituose administraciniuose centruose. Prieš savaitėlę būta iniciatyvos įvairiose pasaulio vietose giedoti Lietuvos Respublikos himną – ir iš tų kampelių buvo rodomi reportažai. Už negiedojimą kol kas nebaudžia, bet jei nevykdai valdžios įgeidžio ant savo namo kartais iškelti vėliavą – vis dar gresia bauda pagal 1984 metų Administracinių Teisės Pažeidimų Kodeksą. Praėjusį mėnesį vykęs patriotinės dainos konkursas man taipogi priminė ankstyvą paauglystę – tada pionieriams dažnai tekdavo varžytis, žygiuojant ir dainuojant. Ir dar apsimesti, kad tai labai patinka. Netgi nukriošusių partijos gensekų laidotuvės, kurios 1982-1985 m. laikotarpiu vykdavo kasmet (Brežnevas, Andropovas, Černenka) būdavo nacionalinio masto įvykis, kurio metu tekdavo demonstruoti padidintą meilę ir ištikimybę valdžiai – o Didysis, o Mokytojau, o Mūsų Likimų Lėmėjau...
Manau, kad tų panašumų kiekvienas mąstantis pilietis gali rasti ir daugiau. Nieko tame stebėtino – didžioji dalis mūsų aukščiausio ešelono yra baigę sovietines aukštąsias mokyklas (kai kurie net partines), kur marksizmo-leninizmo disciplinų įvertinimas turėjo esminę įtaką asmens karjerai, tad susipratusiųjų buvo kremtamas itin stropiai (tai dabar jie visi teigia, kad špygą kišenėje laikė). Kitaip jie tikriausiai nemoka ir net neįsivaizduoja, kaip tai atrodo...
