Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo atsakymas Lietuvos prezidentei akivaizdžiai rodo, jog Dalia Grybauskaitė šalies užsienio politiką iš principo suka teisinga kryptimi. Tačiau gal dėl nepatyrimo ar baimės viešumoje pasirodyti mažesne popierine patriote nei kurie buvę buvusių vyriausybių politiniai rėksniai, prezidentė tarpvalstybinių santykių erdvėje konstruodama ,kokybiškai naują daiktą’, deja, neišvengė ir kai kurių taktinių klaidų. Už kurias, žinia, teks sumokėti. Ir su kaupu: tiek viešojoje erdvėje – politiškai, tiek ir labiau žemišką – nerealizuotų ekonominių interesų kainą.
Kaip matyti iš Rusijos prezidento laiško turinio, Rusija Lietuvai atsakė labai pagarbiai ir oriai. Iš esmės davė tokį bendradarbiavimo toną, koks palaikomas tik tarp labai gerų kaimynų ar didžiųjų valstybių.
Tačiau ką tai reiškia konkrečioje situacijoje? Ne laiku (pažeidžiant elementariausius terminus) ir ne vietoje mūsų prezidentės išsiųstas kvietimas Rusijos prezidentui bei to kvietimo nediplomatiškas bei viešas ,apstatymas' išankstinėmis sąlygomis bei ,egzaminu’ – Rusijos Prezidentui leido politiškai absoliučiai legaliai ir diplomatiškai grakščiai atsisakyti atvykti su pirmu oficialiu vizitu į Vilnių.
Kita vertus, pasinaudodamas puikia proga, Medvedevas išsakė Grybauskaitei ir Lietuvai draugiškų palinkėjimų, šiltų žodžių bei siūlydamas draugystę jau savo ruožtu pakvietė Lietuvos prezidentę atvykti į Kremlių. Tačiau savo kvietimo apdairiai nesusaistė jokiais egzaminais ar apribojimais laike bei erdvėje. Pakvietė tiesiog beveik kaip karalienę: ,Jums patogiu laiku'.
Kaip matome, pakvietimo turinys ir forma taip suredaguoti ir nudailinti, jog atmesti tokį kvietimą galėtų tik kokie čiabuviai, bet ne civilizuota besivadinanti tauta. Vadinasi, Grybauskaitei su vizitu vykti į Maskvą teks. Nori ar nenori. Nors Medvedevas jos egzamino ir ,neišlaikė’ – į Vilnių neatvyks. O tai reiškia, kad iššifravus diplomatinę kalbą bei gestus, kurie viešojoj tarptautinėj erdvėj dažniau reiškia daugiau nei tiesmuka retorika, žvelgiant iš tarpvalstybinio ideologinio, bendros istorijos skirtingo traktavimo fronto pozicijų, Grybauskaitė, kaip ir ankstesni Lietuvos vadovai-prezidentai – Landsbergis, Brazauskas, Adamkus – ir toliau vyks ,atsiskaityti' į Maskvą. Tokiu būdu, dėl Prezidentūros tarnybos nepatirties bei nesusigaudymo, ir matyt, kai kurių URM pareigūnų nenoro ar tiesiog nerangumo, Lietuvos – Rusijos santykiuose ir toliau bus išlaikyta imperijos ir dominijos politinių santykių ideologinė regimybė, kada dominijų valdytojai, karaliai ar prezidentai pirmi vyksta ,atiduoti' vizitus buvusios imperijos valdovams.
Negana to, dabar po tokio meilaus ir visapusiškai draugiško Rusijos prezidento laiško teks priimti ir ,imperijos’ pasiuntinį, vietininką ar ministrą (nesvarbu kaip bepavadintume) Vilniuje. Ir, ko gero, net išklausyti to ,vietininko’ sveikinimą-kalbą ar net priimti dovanas Kovo Vienuoliktosios jubiliejaus proga. Žodžiu, dvidešimtaisiais Antrosios Respublikos metais gavome bent tris viešas geras diplomatines pamokas. Nesakau, kad už jas reikia viešai padėkoti. Bet priimti jas teks. Priešingu atveju, mūsų didžioji užsienio politika Europoje ir pasaulyje liks nesuprasta ir pavadinta politique maladroite, kaip kažkada britų premjeras Austen Chamberlain jau yra pavadinęs Lietuvos užsispyrimą.
O dabar pasvajokime… Juk viskas galėjo būti ir kitaip. Priešingai. Įsivaizduokime, kad mūsų Prezidentūra ir diptarnyba Rusijos Prezidentui kvietimą atvykti į Vilnių į Kovo 11 iškilmes būtų išsiuntusi dar 2009 m. liepos viduryje ir su nedidele diplomatine karūnėle, kad jeigu ,Pono Prezidento darbų grafikas Jam minėtu laiku į Vilnių atvykti neleistų, tai mes maloniai kviečiame Jį apsilankyti Mūsų Sostinėje bet kuriuo kitu artimiausiu Jam patogiu laiku, etc, etc.” Na ir ką, kur Kremlius būtų dingęs ir kaip ponas Medvedevas būtų išsisukęs nuo pareigos pirmam su oficialiu vizitu apsilankyti Vilniuje, o jau tik po to laukti Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės atsakomojo vizito Makvoje? Bijau, kad čia jo būtų nebeišgelbėjęs ir gudrusis ponas Naryškinas.
Prezidentė Grybauskaitė turėjo puikią progą Lietuvos – Rusijos santykiuose vizualiai susiformavusią imperijos–dominijos ydingą tradiciją nutraukti: reikėjo tik dailiai suredaguoti, gražiai apkaišyti diplomatinėmis malonybėmis ir pirmai pakviesti Rusijos prezidentą senosios Lietuvos istorinę sostinę Vilnių ,Jam patogiu laiku". Deja, neatsirado žmogaus ar žmonių, kurie tą diplomatinį šokį būtų supratę, įvertinę ir deramai sušokę su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu LDK istorinėje sostinėje Vilniuje, jau atstatytų Valdovų Rūmų papėdėje iš kurios dar visai neseniai (Sic!), vos prieš kelis šimtmečius buvo valdoma ne tik visa Baltarusija, Ukraina, bet ir didžioji pusė Rusijos. Ir iš kur buvo žygiuojama į Maskvą pasiimti ,dovanų’.
Prezidentė Grybauskaitė protinga. Simpatiška. Iniciatyvi. Ambicinga. Drąsi. Tačiau jai labai trūksta diplomatijos pradžiamokslio ir politinės patirties, nes visą gyvenimą buvo tik pareigūnė-valdininkė. Na, bet tai juk pataisoma. Mokantis. Tik būtų gerai, kad greičiau.
