Švietimo įstatymo pakeitimą, numatantį galimybę mokyklų darbuotojams be tėvų sutikimo tikrinti moksleivių daiktus įregistravo darbo partija. Lietuvos kriminologų asociacijos nario kriminologo Mindaugo Lankausko teigimu, sprendimas be perspėjimo tikrinti moksleivių kuprines lemtų tik vieną baigtį – platinimas iš mokyklų persikeltų į kitas vietas.
„Tokie būdai gali padėti išstumti narkotikų vartojimą iš tam tikrų erdvių, bet tai nereiškia, jog bus panaikintas pats vartojimas. Prisiminus Marijampolės atvejį – tas įvykis apskritai įvyko ne mokykloje. Įvyko pas kažką namie, vakarėlio metu.
Pritaikius kietąsias priemones galima kažkiek išstumti vartojimą mokyklose, bet jis gali transformuotis į pavojingesnį vartojimą, slėpimąsi, sukelti didesnę baimę apsinuodijus nuo narkotinių medžiagų. Tokiu atveju vaikai bijos kviesti pagalbą, nes bijos atsakomybės“, – sakė kriminologas.
Pasak kriminologo, dabartinės narkotikų platinimo tendencijos, ypač persikėlimas į virtualią erdvę, rodo, jog platintojai yra linkę prisitaikyti prie pokyčių.
„Jeigu egzistuoja paklausa, pasiūlos priemonės ras būdą prisiderinti. Anksčiau buvo įprasta narkotikus platinti iš rankų į rankas, grynaisiais. Dabar tai keičia formą – persikelia į socialinius tinklus, susirašinėjimo programėles. Tada teisėsaugai sunkiau tokius atvejus fiksuoti. Tai būtų prisitaikymo prie aplinkybių pavyzdys“, – teigė kriminologas.
Griežtesnės bausmės už narkotikų platinimą – neefektyvus sprendimas
Tarp kitų siūlomų „kietųjų“ priemonių – bausmių didinimas už narkotikų platinimą. Opozicinės Lietuvos Regionų partijos Jonas Pinskus ir Andrius Palionis Seimui pateikė Baudžiamojo kodekso pataisų projektą, pagal kurį siūloma taip pat siūlo didinti bausmes už narkotikų platinimą – jie už narkotikų platinimą siūlo bausti laisvės atėmimu nuo šešerių iki dvylikos metų. M.Lankausko teigimu, itin griežtų bausmių praktika nebūtų efektyvi mažinant platinimo mastą.
„Pasiūlymas yra žalingas, ateityje tai pridarys papildomų problemų. Tie žmonės, kurie būtų nuteisiami ir ilgiems metams papultų į įkalinimo įstaigas, jie ilgą laiką būtų izoliuoti ir po kažkiek laiko išeitų visai pamiršę savo socialinius įgūdžius, bet įgiję nemažai kriminalinės patirties. Ir tada toliau testų kriminalinę veiklą išėję. Toks pasiūlymas užkoduotų tam tikras socialines problemas ateityje, kaip tai nutiko JAV, kur buvo taikomos labai ilgos įkalinimo paslaugos. Šis pasiūlymas keltų didesnę žalą, nei teiktų naudą“, – pasakojo M.Lankauskas.
M.Lankauskas taip pat pridūrė, jog panašus griežto baudimo modelis buvo nesėkmingai taikomas kitose valstybėse.
„Turime kelias valstybes, kur ilgą laiką buvo naudojamos kietosios priemonės: tai būtų JAV ir Prancūzija. Juose narkotikų vartojimo ir platinimo lygis yra aukštesnis, nei kitose valstybėse. Tai nesprendžia giluminių priežasčių. Galbūt tai gali sumažinti vartojimą vienoje ar kitoje vietoje, bet jeigu nesprendžiamos giluminės priežastys, tai galima taikyti kokias tik nori priemones ir negauti norimo rezultato.
M. Lankauskas taip pat išskyrė kelias griežtas priemones, kurios galėtų būti efektyvios, tiesa, kyla klausimų, ar tikrai būtų įmanoma tai įgyvendinti.
„Kalbėtume apie tokius dalykus kaip sienų uždarymas ar jūros uostų, per kuriuos keliauja daug narkotinių medžiagų, uždarymas. Ar tikrai situacija Lietuvoje yra tokia bloga? Aš taip nemanau“, – svarstė M.Lankauskas.
Lietuvoje dabar nemažai kalbama apie Islandijos modelio pamokas – dar praėjusią savaitę Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė kartu Islandijos teisingumo ministre Guðrún Hafsteinsdóttir, Nacionalinės policijos vadove, Apygardos prokuroru ir kitais pareigūnais aptarė galimas taikyti priemones siekiant mažinti narkotikų vartojimo ir platinimo apimtis. Vis dėlto, kriminologas M.Lankauskas pabrėžė, jog ne visi Islandijos modelio aspektai gali būti pritaikomi Lietuvoje. Be to, Islandijoje prevencinės programos vykdomos ilgą laiką ir tik po keliolikos metų davė teigiamų rezultatų, tad greitų pokyčių tikėtis nereikėtų.
„Islandijos modelis parodė tam tikrų priemonių, kurias galima panaudoti. Kalbu ne apie baudžiamąją teisę ar kitas kietąsias priemones, o visai kitas priemones – bendruomenės įsitraukimą, sportinės veiklos infrastruktūros įrengimą mokyklose. Bet reikėtų pabrėžti – nuo tų priemonių taikymo pradžios iki pastebėtų teigiamų pokyčių praėjo keliolika metų. Tai reiškia, jog tai nėra greitas sprendimas, kuris staigiai pakeis situaciją.
Be to, nemanau, kad viską galima pritaikyti Lietuvos kontekstui. Islandija, nereikia pamiršti, turi mažai gyventojų ir jie yra pakankamai bendruomeniški. Viena iš tų priemonių mokyklose, buvo skatinti kad vaikų tėvai kartu su atžalomis vakarieniautų. Ar Lietuvoje kas nors sutiktų su kitais vaikų tėvais kartu kartą ar du per savaitę vakarieniauti, aptarti bendrus reikalus? Turiu abejonių, ar tai įmanoma įgyvendinti. Negalime aklai perimti kitų šalių praktikų, kurios parodė gerų rezultatų, ignoruodami mūsų realybę“, – pasakojo M.Lankauskas.
Viena iš narkotikų vartojimo priežasčių – vienatvė
Paauglių psichologo Edvardo Šidlausko teigimu, galima įvardyti bent kelias priežastis, kodėl didėja narkotikų platinimo ir vartojimo skaičiai.
„Priežasčių gali būti daug. Didesnis prieinamumas, naujosios psichotropinės medžiagos. Iš elektroninių cigarečių nesunku greitai pereiti į narkotikų vartotoją. Galbūt yra švietimo, prevencinio darbo stoka. Yra toks principas – jei bendraamžiai tai daro, tada tu irgi nori įsitraukti. Gaunasi kaip sniego gniūžties efektas“, – sakė E.Šidlauskas.
E.Šidlauskas teigė, jog efektyvi prevencija būtų nuolatinis švietimas – t.y apimantis visą žmogaus gyvenimo laikotarpį.
„Svarbiausia, kad tai vyktų nuolatos – nuo mažens, iki suaugusio žmogaus. Pagal tikslinę auditoriją reikia parinkti tinkamą informaciją, kuri emociškai užkabintų. Bet kokios prevencinės veiklos tikslas yra pateikti priklausomo elgesio žalą, kad žmogus kuo aiškiau matyti galimus, arba jau patiriamus nuostolius. Paprastai tai padeda sustoti, nepradėti. Paprastai žmonės įsitraukia, nes negalvoja apie vėlesnes pasekmes“, – teigė E.Šidlauskas.
Pasak jo, narkotikų vartojimas ir taip pat vėliau galinti išsivystyti liga – priklausomybė, yra vienatvės liga, susijusi su pilnaverčių santykių stoka.
„Priklausomybė yra vienatvės liga. Ją lemia pilnaverčių santykių stoka, vienatvė. Vidinę tuštumą žmogus užpildo primityviais dirgikliais – kažkam tai maistas, kažkam kompiuteriniai žaidimai, kažkam narkotikai.
Tad prevencija dažnai yra prasmingų saitų atkūrimas – su draugais, visuomene. Kai jautiesi, kad kažkam rūpi, gali būti naudingas, gyventi prasmingai. O ką reiškia prasmingai – tai priklauso nuo to, ką sako širdis“, – pabrėžė paauglių psichologas.
Tėvai ne visada sugeba tinkamai kalbėtis su paaugliais
E.Šidlauskas taip pat teigė, jog viena iš didėjančio vartojimo priežasčių – tėvai neranda pakankamai laiko savo atžaloms. Tai didina riziką papulti į nesaugią kompaniją.
„Be abejo, jeigu tėvai neranda laiko pasišnekėti su savo vaikais, tai reiškia, jog vaikas gali būti psichologiškai apleistas. Tai irgi didina rizikas, kad jie įsitrauks į neadekvačias kompanijas, veiklas. Tėvus galima suprasti – jie dirba po kelis darbus, yra pavargę. Jie dažnai tai daro dėl šeimos, bet reikėtų suprasti – šeima taip pat yra ir laiko leidimas kartu“, – pabrėžė psichologas.
Paauglių psichologas pataria susidūrus su narkotikų vartojimo atvejais nelieti pykčio ant nepilnamečių – pasak jo, tai tik labiau skatina nepasitikėjimą. O būtent pasitikėjimas vieni kitais yra būtina sąlyga teigiamiems pokyčiams.
„Tėvai nėra priklausomybių ekspertai. Susidūrę su panašiomis problemomis, ką jie gali padaryti? Išlieja pyktį vaikui, pabara, pamoralizuoja. Tai visiškai nepadeda.
Teigiamą pokytį gali padaryti tik sukurdamas pasitikėjimą, emocinį ryšį. Tai dar labiau pastūmi paauglius į piktybiškų kompanijų glėbį. Tėvams reikia suprasti – taip tai yra baisu, neteisinga, kad paauglys kažkur įsipainioja. Bet ne rėkimai ir ne moralizavimas padės, o išklausymas, supratimas, palaikymas, švelnus palydėjimas link specialistų“, – pataria psichologas.
