Komunistinė valdžia ne tik uždraudė švęsti Šv. Kalėdas, bet ir bandė pakeisti jų simboliką sovietinės ideologijos dvasia. Taip Naujųjų metų išvakarės tapo propagandos priemone, rašoma „Pravda Heraščenka“.
Kova su Kalėdomis
Jau nuo 1920-ųjų prasidėjo aktyvios antikalėdinės kampanijos. Bažnyčia buvo paskelbta „kontrrevoliuciniu elementu“, o kalėdiniai papročiai – „religinio narcisizmo“ atgyvena. Mokyklose vaikams buvo aiškinama, kad būtent per Kalėdas padaroma daugiausia nusikaltimų ir girtuokliaujama. O per pamokas buvo tikrinama, ar ant jų rankų nėra dažų.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas Šv. Kalėdų eglutei, kuri buvo laikoma „popiežišku papročiu“. Iki 1935 m. ją buvo draudžiama statyti namuose, o už kalėdinių tradicijų laikymąsi grėsė persekiojimas.
Kalėdų eglutės sugrįžimas ir jos sovietinė transformacija
Draudimams pasirodžius neveiksmingiems, 1935 m. buvo nuspręsta sugrąžinti Šv. Kalėdų eglutę, tačiau jau kaip pasaulietinį Naujųjų metų simbolį, neturintį religinio atspalvio.
„Perkurta“ Šv. Kalėdų eglutė atspindėjo sovietinę ideologiją. Vietoj Betliejaus žvaigždės jos viršūnėje buvo raudona penkiakampė žvaigždė – komunistų valdžios simbolis. Žaislai vaizdavo revoliucionierius jūreivius, kalnakasius, vėliau – kosmonautus, taip pat pramonės pažangos ir SSRS pasiekimų simbolius.
Kurį laiką ant papuošalų buvo Lenino ir Stalino portretų. Tačiau vėliau nuspręsta šios praktikos atsisakyti. Frazė „kabinti lyderius ant eglutės“ turėjo dvigubą prasmę, todėl nuspręsta nerizikuoti.
Sovietų Senis Šaltis
Kalėdų šventasis Mikalojus taip pat buvo uždraustas kaip „popų ir buožių sąjungininkas“. Vietoj jo buvo sukurtas naujas įvaizdis – su religinėmis tradicijomis nebesusijęs Senis Šaltis. Pavyzdžiui, Ukrainoje jo vaidmenį iš pradžių „atliko“ Postyševas, Ukrainos komunistų partijos centrinio komiteto 2-asis sekretorius, vienas iš holodomoro ir XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos represijų organizatorių.
1937 m. šis sovietinis personažas pasirodė per Naujųjų metų šventę Profsąjungų rūmų Kolonų salėje. Nuo tada Senis Šaltis tapo ne tik dovanų dalintoju, bet ir visuomeninio gyvenimo dalyviu. Jis buvo vaizduojamas kaip Tėvynės gynėjas, socializmo statytojas, kosmoso tyrinėtojas.
Propagandinis šventės potencialasNaujųjų metų šventės buvo naudojamos sovietų valdžios laimėjimams ir pasiekimams pabrėžti. Pagrindinės švenčių temos buvo revoliuciniai žygdarbiai, industrializacija ir kova su priešais.
Siekiant dar labiau populiarinti Naujuosius metus kaip pagrindinę žiemos šventę, sausio 1 d. nuo 1947 m. oficialiai tapo nedarbo diena.
Naujų tradicijų kūrimas
Laikui bėgant sovietų valdžia įsiliejo į piliečių vakaro su šeima tradicijas. Vietoj krikščioniškų stalo tradicijų su Kūčiomis ir Vėlinėmis žmonės buvo priversti manyti, kad šventę reikia švęsti su šampanu ir mišraine, su „Žydruoju žiburėliu“ ir „Likimo ironija“.
Beje, „Žydrąjį žiburėlį“, stipriai pagardintą valstybine propaganda, Rusijos valdžia rodo iki šiol. O „Likimo ironiją“, kaip ir daugumą kitų sovietinių filmų tiesiog perfilmuoja iš naujo su šių laikų Rusijos įžymybėmis ir patiekia „vartojimui“.
Visa tai taip įsišaknijo, kad iki šiol Naujųjų metų išvakarės daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos šalių išlieka žiemos švente Nr. 1, nors tai niekaip nėra susiję su tų valstybių ilgametėmis tradicijomis iki patenkant į Rusijos įtakos zoną.
Tęsia bolševikų darbus
Dabartinė Rusijos valdžia taip pat imasi stiprinti savo „tradicines“ šventes ir nusitaikė į Vakarų šalyse, su kuriomis bandė suartėti pastaruosius dešimtmečius, vyraujančias tradicijas. Pavyzdžiui, įvedami ar siūlomi įvesti įvairūs Kalėdų senelio draudimai.
Viename rusų vaizdo įraše rodoma, kad virš Rusijos numušamas Kalėdų senelis vietoje dovanų pasikrovęs NATO raketų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
