Čekas vartoja tokius nuolat šalies kaimynės žiniasklaidoje formuojamus universalius propagandos modelius, kad juos verta išskirti ir aptarti.
Moralusis Dovydas kovoje su pasauliniu blogiu
„Mes gyvename sistemoje, kur visa valdžia sukoncentruota politikų rankose, o turtai – rankose tų, kurie vadovauja politikais. Neretai patys turčiai eina į politiką, kad legalizuotų savo nelegaliai uždirbtus pinigus. Išskirtinis daugumos politikų bruožas – moralinis nebrandumas.“
Dar kalbama apie merkantilizmą ir teigiama, kad „iš viso to ir atsiranda visos pasaulio problemos“, taip pat minimas Vladimiro Putino herojus, kuris „nebijo sodinti į kalėjimą tų vagių ir priešintis visur įsiskverbusiam blogiui“.
Šiandienos kontekste tai aiški aliuzija į Ukrainos prezidentu tapusį oligarchą. Kiek tokia kairiųjų anarchistų ideologiją atsipindinti mintis gali būti artima tiesai – diskusijų klausimas. Tačiau kuo tai susiję su „mes gyvename tokioje sistemoje“, kai Rusija, kurioje daugiau nei 50 proc. visų šalies išteklių valdo mažiau nei 1 proc. oligarchų (blogiausias rodiklis pasaulyje), sunku suvokti. Jeigu kam ir reiktų skubiai susirūpinti valdžios koncentracija vienose rankose ir besaikiais atskirų šalies politikai įtaką darančių žmonių turtais, tai tik Rusijai, jos žmonėms ir čekams ar lietuviams – jos gerbėjams.
„Moralinis nebrandumas“ yra dažnai rusų propagandoje vartojama klišė, kurios esmė – pateikti nepamatuojamą dalyką kaip „tikrą“. Todėl rusai yra įsitikinę, o politikai ir žiniasklaida juos nuolat šeria tokio pobūdžio informacija: „Esame patys nuoširdžiausi, tikriausi, dievobaimingiausi, draugiškiausi ir kovotojai už tikrąsias moralines vertybes.“ Deja, toks įsitikinimas labai dažnai reiškia, kad žmogus yra tiek neturtingas (visomis prasmėmis), kad gyvenimui įprasminti jam belieka įtikėti savo „moralumu“.
Traktorius, siena ir neapykantos Rusijai priežastys
„Jeigu kas nors, turintis galių, įsikiša į šių maitėdų planus, tai prieš jį, naudojant jau patikrintą revoliucijų technologiją su masine žiniasklaidos pagalba, pradedama kampanija šalyse kaimynėse. <...> Kai kurie politikai, meno atstovai ar intelektualai suformuoja nuomonę, kad V. Putinas asmeniškai kaltas dėl konflikto Ukrainoje ir todėl jį reikia bausti sankcijomis. Patys aršiausi siūlo naudoti jėgą. <...> O iš tiesų visą tą laiką Rusija laikėsi susilaikymo politikos ir mes taip ir nepamatėme, kaip rusų kariuomenė veržiasi į Ukrainą, puola ukrainiečių karius arba žudo civilius gyventojus. Atvirkščiai, nuo pat konflikto pradžios iki dabar stebime, kaip politikai kursto neapykantą Rusijai.“
Šiuolaikinė legenda apie visų proletarų draugą – V. Putiną. Būtų galima patikėti prieš išnaudotojus kapitalistus kovojančiu XXI amžiaus Robinu Hudu, jeigu tie sodinami oligarchai nebūtų atsirenkami pagal „tinkamumą“ partinei linijai, o Rusija klestėtų ir rodytų socialinį, finansinį ar mokslo pavyzdį likusiam pasauliui.
Tiesioginę Rusijos įtaką įvykiams Ukrainoje neigti yra jau net nebe naivu, o – įžūlu. Papasakosiu šiuo tikslu vieną tikrą istoriją apie rusų traktoristą, įvykusią dar pernai vasarą, kai Ukrainos pasienyje nebuvo dislokuota Rusijos armija ir nebuvo artilerijos sprogmenų išakėtų saulėgrąžų laukų. Rusas, girtas ir susipykęs su žmona, sėdo į savo MZT traktorių ir laukais nukūrė pas draugus širdgėlos nuraminti. Ukrainoje. Apie sienos pažeidėją ukrainiečiams pranešė rusų pasieniečiai, ir šalies kaimynės milicininkai greitai sugavo pažeidėją.
Šiuo metu Ukrainoje suskaičiuojama dešimtys šarvuočių, tankų ir artilerijos sistemų. Realaus skaičiaus nežino niekas, nes apie karinės technikos judėjimą per Ukrainos nekontroliuojamą Luhansko rajono pasienio zoną dažniausiai nurodoma tik jau aptikus tą techniką kovos metu ar važinėjančią Rytų Ukrainos gyvenvietėmis.
Jeigu Rusija norėtų nutraukti kovos veiksmus Ukrainoje, jai užtektų tiesiog nebeteikti separatistams ginkluotės. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad iki Ukrainos rytuose pasirodė Rusijos piliečiai su ginklais rankose, ten buvo absoliučiai ramu. Dabar jau galima visiškai tiksliai taip teigti, nes lyginti buvusią tariamą ar buitiniu lygmeniu egzistuojančią nesantaiką tarp šalies Rytų ir Vakarų su dabartiniu chaosu ranka nekyla. Fašizmas
„Ukrainoje siaučia nacionalistinių jėgų manipuliuojami žmonės, kuriuos kontroliuoja agresoriai iš Vakarų, sukūrę dirbtinę revoliuciją.“
Ukrainos fašistų ir nacionalistų baubas, išpūstas šios krizės metu, atrodo net nebejuokingas po šalies prezidento rinkimų, įvykusių jau po Maidano ir įsisiūbavus krizei šalies rytuose. Per šiuos rinkimus visi „radikalūs“ ultradešiniųjų atstovai kartu sudėjus surinko vos 3 proc. rinkėjų balsų. Absoliutus Rusijos mitų apie kraugerius ukrainiečius, sekmadieniais į cerkvę vaikštančius su vermachto mundurais, fiasko.
Kartu sunkiai paaiškinamas yra rusų nacionalistinių, imperialistinių idėjų išvešėjimas, dėl kurio tūkstančiai rusų vyksta į Ukrainos žemę ginti „vertybių“. Kuo ukrainiečių nacionalistas, ginantis savo žemę nuo įsiveržėlių, yra labiau fašistas negu rusų nacionalistas, atvykęs į svetimą žemę „ginti vertybių“, logiškai sunku paaiškinti.
Negalima užmiršti ir fakto, kad pasprukęs prezidentas Viktoras Janukovyčius ne vienus metus flirtavo su ES, rengėsi pasirašyti didesnės integracijos į Europą sutartį, šiam tikslui keitė šalies įstatyminę bazę, o Donbasas tuo metu ramiai gyveno savo gyvenimą net nesiruošdamas reikalauti „federalizacijos“, tuo labiau kilti į ginkluotą kovą.
Taikių protestų simuliakrai Donbase
„Sukilimą Ukrainos rytuose išprovokavo neteisėtas ginkluotas perversmas Kijeve.“
Vienas dažniausiai naudojamų argumentų, kuriuos savo kalboje, aneksavus Krymą, kartojo ir V. Putinas. Tariamai, Kijeve įvykdžius revoliuciją, Rusija nebeprivalo laikytis šiai valstybei duotų įsipareigojimų. Karo Ukrainoje organizatoriai tuo pačiu teisinasi ir dėl savo veiksmų. „Mes tokie patys taikūs protestuotojai, tačiau kariuomenė mus puola, todėl mes ginamės“, – sako visokie borodajai ar strelkovai.
Taip kalbėti gali tik tie, kurie visiškai nesidomėjo įvykiais Ukrainoje arba neadekvačiai priima tikrovę.
Kijevo gatvėse buvo ginkluotų žmonių, tačiau tai buvo pavieniai asmenys ar, galbūt, grupuotės asmenų, niekaip negalėjusių nulemti ir nenulėmusių įvykių eigos. Šimtatūkstantiniai protestai niekaip negali būti lyginami su haubicomis ginkluotais smogikų būriais.
Užmiršusiems primenu – įvykiai Rytų Ukrainoje prasidėjo ne nuo taikių protestų išvaikymo, kaip buvo Kijeve, o nuo Slovjansko milicijos būstinės puolimo. Puolė ją ne šachtininkai su kirstikliais ir ne studentai su Molotovo kokteiliais, o profesionalūs kariai, su kamufliažine apranga ir automatais. Diversinis būrys vidury dienos apgulė užsibarikadavusius milicininkus, mašina išlupo langą saugančias grotas, per jį pateko į vidų ir „suėmė“ pareigūnus. Vėlesnis konfliktas virto atviru kariniu konfliktu, tačiau iki tol nebuvo jokių mėnesius trunkančių šimtatūkstantinių protestų, nebuvo taikaus dialogo bandymų. Todėl kaltininti Kijevą dėl įvykių Rytų Ukrainoje gali tik tas žmogus, kuris nežino įvykių eigos arba nenori matyti akivaizdžių faktų.
Informacijos, istorijos keitimo ir negebėjimo argumentuotai kalbėti kaina – jau daugiau nei 2 tūkst. žuvusiųjų karinio konflikto metu. Tokių čekų, viešai pateikiančių klaidingus teiginius, pilna ir Lietuvoje. Norėtųsi tikėti, kad argumentuota pozicija kiek įmanoma geriau išsiaiškinant skirtingus sudėtingos istorijos momentus padės sustabdyti plintantį infantilumą, kuris jau nebėra vien tik „mano nuomonė“. Už „mano nuomonės“ nematomų kulkų slepiasi realių žmonių gyvybės.
