It gaisras perdžiūvusiame miške plintanti neraštingumo epidemija Lietuvoje pasiekė ir akademinį sluoksnį: jau ir mokslų daktarai daro penktokų lygio rašybos klaidų.
Neraštingi kepa vadovėlius
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) atliktas aukštųjų mokyklų vadovėlių, magistro darbų ir daktaro disertacijų santraukų kalbos tyrimas, trukęs dvejus metus, atskleidė šokiruojančią tiesą apie akademinės bendruomenės raštingumą ir profesinės kalbos, kurios pagrindus universitetuose įgyja studentai, taisyklingumo lygį. Įvertinus trečdalį 2010–2012 m. Lietuvos aukštųjų mokyklų išleistų vadovėlių, paaiškėjo, kad taisyklingos lietuvių kalbos reikalavimus atitiko tik 6 iš 77. Pasak VLKK atstovų, 20 vadovėlių kalba juos atitiko tik iš dalies. Net du trečdaliai (51) tikrintų vadovėlių neatitiko taisyklingos kalbos reikalavimų: juose buvo ne tik sintaksės, leksikos, skyrybos, bet ir didžiųjų kalbos klaidų, kurių neturėtų daryti vidurinį išsilavinimą įgiję žmonės. Paaiškėjo ir tai, kad kai kurie universitetai, tarp jų ir lituanistikos bastionu laikytas Vilniaus universitetas, leidžia sau pateikti spaudai net visiškai neredaguotus vadovėlius. Skelbiama, kad blogiausių kalbos požiūriu vadovėlių yra išleidę Šiaulių, Lietuvos edukologijos, Kauno technologijos, Vilniaus universitetai bei Lietuvos karo akademija. Mažiausiai klaidų ekspertai rado Lietuvos dailės akademijos, Aleksandro Stulginskio, Lietuvos sporto, Mykolo Romerio ir Klaipėdos universitetų vadovėliuose.
Ar magistrai džeugesi diplomais?
Tyrimas taip pat atskleidė, kad kone kas penkta Lietuvoje apginta mokslų daktaro disertacija neatitinka taisyklingos kalbos reikalavimų. Patikrinę 714 daktaro disertacijų, apgintų 2010–2011 m., santraukas, VLKK ekspertai nustatė, kad 17 proc. santraukų neatitiko kalbos taisyklingumo reikalavimų, o 31 proc. santraukų kalba šiuos reikalavimus atitiko tik iš dalies. „Klaidos – kad su bendratimi, elementarios pusdalyvių, padalyvių vartojimo klaidos, sakinio dėmenų, vienarūšių sakinio dalių neskyrimas. Tai – penktos klasės kursas“, – sakė VLKK Bendrojo skyriaus vedėja Aurelija Dvylytė. Jei tarp mokslų daktarų yra tiek daug mažaraščių, nestebina ir dabartinių magistrų raštingumo lygis. VLKK įvertino 1 068 aukštosiose universitetinėse mokyklose 2013 m. apgintų magistro darbų (išskyrus lituanistinių studijų programų) kalbą ir nustatė, kad apie 38 proc. jų neatitinka kalbos taisyklingumo reikalavimų. Pranešama, kad dešimtyje puslapių rasta 21–60 ir daugiau klaidų. 44 proc. darbų įvertinti vidutiniškai ir tik 18 proc. darbų kalba taisyklinga. Stulbina ne tik tai, kad tik kas penktas aukštojo mokslo diplomą gavęs absolventas yra raštingas: paaiškėjo, kad net 32 proc. aukščiausiu balu (puikiai) Lietuvos aukštųjų mokyklų įvertintų magistro darbų yra menko raštingumo.
Beraštis skamba išdidžiai!
Kad neraštingumas Lietuvoje pastaraisiais metais nepaprastai išplitęs, nesunku pastebėti kiekviename žingsnyje, pradedant ketvirtokų ar penktokų lygio rašybos klaidomis lietuviškų TV kanalų subtitruose ar naujienų laidų bėgančiosiose eilutėse, baigiant klaidomis populiariuose interneto portaluose. Galima neabejoti, kad ten dirbantys ir tokių klaidų darantys žmonės turi net ne po vieną aukštojo mokslo diplomą. Diplomuoti beraščiai ir privačiame versle, ir valstybės tarnyboje, kur taikomi tam tikri kvalifikaciniai reikalavimai, išsiduoda kaskart, kai situacija priverčia kažką patiems parašyti ar pasakyti be etatinės kalbos redaktorės ar stilistės priežiūros. O kadangi beraščių visuomenėje jau, ko gero, yra daugiau nei raštingų žmonių, lietuvių kalbos specialistai net kai kuriose redakcijose, leidyklose ir kitose tekstinę produkciją gaminančiose įstaigose jau laikomi nereikalingais: viena vertus, juk visi darbuotojai – su bent vienu ar keliais universitetinio išsilavinimo diplomais, tad esą pakankamai raštingi, kita vertus, o ko čia sukti galvą dėl klaidų: rašome kaip norime, Kalbos inspekcija vis tiek tupi po lapais ir tikrai 3 proc. metinės apyvartos baudos neuždės. Dabar Lietuvoje būti beraščiu net garbingiau: juk tai rodo, kad žmogus galbūt moka kitų, daug svarbesnių, užsienio kalbų, o gimtajai nebelieka nei laiko, nei noro.
Siaurakaktė krepšelizacija
Apie naują neraštingumo potvynio lygį pranešančio VLKK akademinės kalbos tyrimo rezultatų paskelbimas sutapo su Valstybinės kalbos įstatymo priėmimo 20 metų jubiliejumi. Regis, tai – puiki proga pamąstyti, kaip nepriklausomybę atkūrusi valstybė puolė gelbėti ir stiprinti sovietų okupacijos metais engtą lietuvių kalbą, kokius jos plėtros horizontus tuomet regėjo švietimo strategai ir kokią gimtosios kalbos ateitį galime matyti šiandien, žvelgdami į raudonai pribraukytas būsimos mūsų šviesuomenės diplominių darbų ir disertacijų puslapių kopijas. Kokie okupantai dabar engia valstybinę kalbą? „Jau kiek laiko matyti, kad yra susvyravusi lietuviškos tapatybės vertė, pirmiausia savo akyse. Iš dalies tai turbūt rodo ir emigracija... Kalba yra to tapatumo ašyje. Tai labai susiję dalykai. Reikia manyti, kad lietuvių tauta tai išlaikys“, – sakė VLKK Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė Aistė Pangonytė, pastebėjusi, kad ankstesnių kartų raštingumas tikrai nėra prastas. Anot pašnekovės, tam tikru laikotarpiu jis galbūt suprastėjo, tačiau esą susigriebus galima vėl atsigriebti. A.Pangonytė atkreipė dėmesį į Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų tikinimą, kad mokinių raštingumas jau gerėja.
Filosofas Vytautas Rubavičius neraštingumo įsigalėjimą sieja su mokymo kokybės, pirmiausia vidurinėje mokykloje, kurią vadina pagrindiniu ir kultūros, ir valstybės galių stuburu, menkėjimu. „Tai labai aiškiai susiję su visomis mūsų darytomis reformomis: juk raštingumo menkėjimas – tik vienas iš aspektų. Visi švietimo sistemos veiklos vertinimo rodikliai, kuriuos pasižiūrėtume, rodo, kad moksleivių gebėjimai menksta. Ateina studijuoti vis prasčiau mokantys lietuviškai, vis prasčiau mokantys skaityti ir suprasti knygas, vis prasčiau gebantys įjungti savo vaizduotę, reikšti savo mintis taisyklinga lietuvių kalba“, – sakė pašnekovas. Jo manymu, tai lėmė požiūrio į švietimo sistemą pokytis: ji buvo komercializuota, paversta švietimo paslaugų teikimo sfera. „O paslaugos yra prekės. Švietimo sistemos krepšelizacija iš esmės įtvirtino tokį komercinį paslaugų teikimo modelį, kai ir mokyklų direktoriai, ir šiaip mokytojai užsiima krepšelių medžiokle. Tai svarbu, visi susirūpinę jų gauti“, – pabrėžė filosofas. Mokymo kokybė ir patys mokiniai tarsi atsiduria antrame plane. Jo teigimu, visiškai komercinio požiūrio į vaikų lavinimą ir auklėjimą įsigalėjimas yra pražūtingas: „Negalima visų žmogaus gyvenimo sričių komercializuoti, negalima jų visų užmauti ant vieno finansinės naudos kurpaliaus.“ V.Rubavičiaus atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų gimtosios kalbos nykimo aspektą. Kalbos apimtis esą tiesiogiai susijusi ir su žmogaus akiračiu. „Jei neturime plačios kalbos, negalime ir pasaulio suvokti taip plačiai, kaip turėtume. Kitaip tariant, švietimo sistema ne auklėja kūrybingus ir kritiškus jaunus žmones, o „gamina“ siaurakakčius, kurių pagrindinis tikslas – kuo anksčiau prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų“, – sakė pašnekovas.
