„Niekas, jokie istoriniai, religiniai ar politiniai motyvai negali pateisinti nekaltų žmonių žudynių.“ Taip Imantas Melianas pradėjo savo straipsnį, pavadintą „Istorinė tiesa ar nesibaigiantis neapykantos kurstymas?“, kurį paskelbė balsas.lt. gegužės 21 dieną.
Tačiau neskubėkime jam ploti, patirtis rodo, kad jeigu koks nors straipsnis, pranešimas ar interviu susijęs su armėnais, pradedamas nuoroda į tiesą ar teisingumą, tokia širdį jaudinanti pakuotė gali slėpti, taip sakant, ekologiškai nešvarią prekę.
„Tai,“ – tęsia I. Melianas, – „pasakytina ir apie šimtus tūkstančių Turkijos armėnų, žuvusių rytinėse Osmanų imperijos provincijose Pirmojo pasaulinio karo ir tuomet vykusių tarpbendruomeninių susirėmimų metu.
Lietuvos ir kitų Vakarų šalių visuomenė kur kas mažiau žino apie tai, kad tuo metu buvo nužudytas ne ką mažesnis skaičius Turkijos musulmonų – turkų ir kurdų...“
Štai ir nešališkumo skraiste susupta klastotė – armėnai nužudyti tiktai Osmanų imperijos rytinėse provincijose ir „tarpbendruomeniniuose susirėmimuose“.
Vadinasi, genocido, nebuvo, dar daugiau – I. Melianas kitose teksto vietose pasistengia, kad tas „ne ką mažesnio skaičiaus“ musulmonų nužudymas įgautų suplanuotą pobūdį.
Tai nėra naujas dalykas, tai įrašyta bet kuriame Turkijos istorijos vadovėlyje. Tačiau kiekvienam, bent kiek žinančiam apie tuos įvykius, pirmiausia būtų įdomu, kaipgi paaiškinama garsioji valdžios nurodymu įvykdyta armėnų deportacija, nes jos kaip nors „neišbalinus“ neįmanoma net sukelti abejonę dėl Didžiųjų žudynių – armėnų genocido. Paaiškėja, kad I. Meliano tekste apie tai nėra jokios užuominos. Nebuvo savo mastais ir žiaurumu istorijoje sau lygių neturinčios deportacijos, į kurią pateko apie milijoną armėnų (ir ne tik iš pafrontės regionų, bet didžioji dauguma – iš daug tolesnių vietų, faktiškai iš visos Turkijos teritorijos), kurių dauguma buvo nužudyta pakeliui arba juos prarijo „paskirties punktas“ – arabų dykuma. Nebuvo deportacijos, kurią genocido apibrėžimo autorius Rafaelis Lemkinas prilygino Aušvicui ir Dachau. Deportacijos nebuvo, nes jokia „švietėjiška“ veikla neįmanoma į mirtį varomus beginklius, bejėgius vaikus, moteris, senukus (vyrus paprastai sunaikindavo vietoje iš karto) kuo nors apkaltinti. Neužsimenama, – nors tai akivaizdu, – kad vyko genocidas, kurį paneigti pakilo istorinę tiesą savo „kredo“ pasiskelbęs I. Melianas. „Bendraeuropinę“ auditoriją jis akivaizdžiai supainiojo su turkų pradžios mokykla.
Ant šitų „tvirtų“ falsifikato pamatų suręstas ne tik minėtų, bet ir tolesnių atradimų bei išvadų statinys. Kadangi jau „įrodyta“, kad nebuvo genocido, vadinasi, jo pripažinimo procesas – piktavališka rusų išmonė, ir gėda budrumą praradusioms, atitinkamą nutarimą dėl genocido priėmusioms valstybėms, viena iš kurių – Lietuva. Išvardinami armėnų genocido pripažinimo nulemti pavojai Lietuvai, Turkijai ir apskritai – pasauliui. Lietuva, kuri 2005 m. iš žmogiškumo paskatų pripažino genocidą, smuko Turkijos akyse, iškilęs pavojus Turkijoje besilankantiems lietuviams (nežinau, gal čia autorius teisus, jis turbūt geriau pažįsta turkų papročius). Turkija, atseit, iki šiol nėra Europos Sąjungos narė – ir tai neteisinga. Pasaulio padėtis dėl to esanti blogesnė: be Turkijos nebūtų NATO, Kremliaus finansuojami islamistai tempią Turkiją į „arabišką pelkę“...
Išvardinęs genocidą pripažinusias valstybes I. Melianas rašo: „Nedaug trūko, kad šį sąrašą „papuoštų“ ir JAV, tačiau tam kelią užkirto prezidentas Barackas Obama ir valstybės sekretorė Hillary Clinton“. JAV Kongreso užsienio reikalų komitetas nutarimą dėl armėnų genocido apsvarstė ir priėmė 2010 m. kovą. Jeigu JAV palaiko tiesioginių armėnų ir turkų santykių plėtojimą, tai nereiškia, kad vienas dalykas paneigia kitą. Tačiau I. Melianas, apsišarvojęs Obamos ir Clinton autoritetu ir, matyt, jų vardu pareiškia: „Tikėkimės, kad JAV pavyzdys nutrauks ydingą „genocido pripažinimo“, o iš tikrųjų – neapykantos kurstymo praktiką.“
Gal pasirodys keista, bet pagrindinio I. Meliano „sąjungininko“ JAV prezidento B. Obamos 2010 balandžio 24-sios pareiškimas surašytas iš priešingų pozicijų, sakytum specialiai demaskuoja savo „sąjungininką“:
„Šią atmintiną dieną mes prisimename, kad prieš 95 metus prasidėjo vienas žiauriausių XX amžiaus žvėriškumų. Šiuo tamsiu istorijos laikotarpiu paskutinėmis Osmanų imperijos dienomis 1,5 mln armėnų buvo nužudyti arba žuvo tremties keliuose.
Šiandien – ta diena, kai apmąstydami šituos šiurpius įvykius, turime išmokti pamokas. Aš esu nuosekliai išdėstęs savo nuomonę apie tai, kas įvyko 1915 metais, ir mano požiūris nepakito. Tai – visų mūsų interesas, kad pasiektume visišką, sąžiningą ir teisingą įvykių pažinimą. Mec Jehern (armėnų kalba – „Didžiosios žudynės“, VG. pastaba) – pražūtingas armėnų tautos istorijos puslapis, ir mes turime išsaugoti šį pisiminimą, kad pagerbtume tuos žmones, kurie žuvo, ir kad nepakartotume šiurkščių praeities klaidų.“
Iš šio teksto niekaip neįmanoma padaryti išvados, kad JAV savo pavyzdžiu skatina pasaulį nutraukti „ydingą „genocido pripažinimo“, o iš tikrųjų – neapykantos kurstymo praktiką“. Bet I. Melianas, ištikimas savo metodui viską apversti nuo kojų ant galvos, tokią išvadą padarė.
Šių metų balandžio 24-tą vieno iš svarbiausių armėnų genocido organizatorių – Džemalio pašos anūkas, garsus turkų žurnalistas, politologas, įtakingo dienraščio „Milliyet“ bendradarbis Hasan Džemal parašė:
„Kas neigia 1915 m. Osmanų valstybės pradėtas šimtų tūkstančių armėnų žudynes ir nusikaltimus žmogiškumui, tampa šio siaubingo, žiauraus veiksmo bendrininku“.
Aš to I. Melianui netaikau. Jis „teigiamai“ skiriasi nuo kitų kovingų neigėjų – turkų ar kitataučių, kurių užduotis aiški – teisintis, teisinti. I. Meliano klastotės tikslas „kilnus“ – išspręsti minėtas pasaulinės politikos problemas.
Jo iniciatyva – atšaukti genocido pripažinimą arba pakeisti jo formuluotę – sutapo su iš Ankaros nuskambėjusiu panašiu ketinimu, panašiu į grasinimą. Atsitiktinai Turkijos užsienio reikalų ministerijos instrukcija savo diplomatams – visokeriopai propaguoti armėnų-turkų santykių normalizavimo svarbą – pasiekė ir I. Melianą. Dėl to paties sutapimo ir, matyt, taip pat atsitiktinai I. Melianas, oficialiosios Turkijos pavyzdžiu, santykų normalizavimą supranta kaip genocido neigimą.
Blogiausia Švedijos padėtis: vos kovo mėnesį jos parlamentas priėmė nutarimą dėl genocido pripažinimo, o štai dabar I. Melianas reikalauja jį atšaukti. Nors gal būtent Švedija lengvai išsisuks – tame nutarime be armėnų genocido pripažįstami dar keli Turkijos įvykdyti genocidai – graikų ir asirų...
Genocido klausimas niekados nebūtų patekęs į kitų šalių parlamentus, jeigu savo laiku atitinkamo požiūrio jis būtų susilaukęs Turkijoje. O gal ir dabar dar ne vėlu...
„Negalime paneigti to, kas buvo,“ – rašo turkų publicistas Ahmed Altan, – „Bet mes galime drąsiai pažvelgti į veidą tiesai ir aptarti realybę. Galime nutraukti pastangas nutildyti pasaulį. Ir, žinoma, galime iškelti klausimus. Ir pirmas klausimas būtų šitas...“ (Taraf, 2010 05 06).
Deja, šitas klausimas nemalonus oficialiajai Turkijai, trukdo ir I. Melianui, – tai dėl toli nuo kovos veiksmų gyvenusių šimtų tūkstančių nužudytų armėnų. „Be to, kad buvo armėnai, kokia buvo jų kaltė?“ – klausia publicistas.
Pareigingumas I. Melianuiu neleido paneigti armėnų genocido be „pagrindimo“, ir jis iš paprastos klastotės sukūrė ištisą mokymą. Kurį, pasak jo, mes privalome tylomis priimti kaip kitą, „bet tikrai pagrįstą nuomonę“.
