Ne išimtis ir ponia Dana, 1975 metais Maskvoje ištekėjusi už panamiečio Fermino Gondola Mejia ir 1977-aisiais atvykusi gyventi į Panamą. Bet apie meilę vėliau, pirmiausia rūpėjo perprasti Lietuvos Respublikos Garbės konsulės Panamoje veiklą.
Ką reiškia būti Garbės konsule?
Pasisiūliau dirbti šį darbą, nes teko padėti lietuviams kaliniams, patekusiems į Panamos kalėjimą. Patikėkite, čia kalėjimas iš esmės skiriasi nuo lietuviškojo, sąlygos nepakenčiamos. Dauguma miega ant grindų, šimtui kalinių vos vienas dušas, visi maudosi pagal sąrašą…
Vienas pirmųjų sulaikytų lietuvių net ketverius metus negalėjo būti teisiamas, nes jokia kita kalba, išskyrus lietuvių, jis nekalbėjo. Administracija kažkokiu būdu susirado mane, lietuvę, ir aš tapau ne tik vertėja, bet ir savotiška jų užtarėja.
Puikiai prisimenu tą pirmąjį savo vizitą: važiavau autobusu, kalėjimas per 60 km nuo miesto, kelias pavojingas, pilna policijos, nuolat tikrina, kur ir ko važiuoji, ar turi leidimą, ką veži. Dar kas labai veikia psichiką – lankytojai tam tikrą dieną turi dėvėti tam tikros spalvos drabužius.
Spalva priklauso nuo paviljono, į kurį eini. Ketvirtadienį raudoname paviljone aš turėjau vilkėti raudonai. Kai gavau diplomatės statusą, jau galėjau važiuoti savo mašina su diplomatiniais numeriais, apsirengti ne pagal kalėjimo taisykles – neatrodžiau kaip kalinių giminaitė. Vos padirbėjau vertėja, kalinį netrukus išleido į Lietuvą atlikti bausmę. Po pirmojo kalinio buvo dar šeši, kurie turėjo didelių problemų.
Kai kurie jų sirgo: vienam gili depresija, kitam širdis, reikėjo prašytis į ligoninę, lydėti, ten vertėjauti… Nė vienas iš kalinių neturėjo paso. Padėjo vokiečių ambasados atstovai, drauge vykom į kalėjimą, fotografavom kalinius, tvirtinome jų laikinus dokumentus – kelionės lapus.
Tekdavo už daug ką sumokėti. Vienam vyrukui užsimušdama ieškojau 46 dydžio sportbačių, nes jis skrido žiemą, reikėjo ir atitinkamų drabužių. Atostogaudama Lietuvoje buvau susitikusi su Panamoje kalėjusia mergina, nes čia buvo likusi jos maža dukrytė, rūpinausi jos likimu.
Prieš Šv. Kalėdas norėjosi surinkti kaliniams ką nors skanaus, padėjo kitos lietuvės, mano vaikai. Paruošdavome dovanėles – tai vaisių, tai sausainių, tai dešros.
Ar Garbės konsulė gauna kokį nors atlygį?
Nė vienos šalies Garbės konsulas negauna jokio atlyginimo, bet turi šiokių tokių privilegijų: tarkim, gali naudoti diplomatinius automobilio numerius, aš visada esu kviečiama į diplomatų susitikimus. Man įdomu pabendrauti su kitų šalių Garbės konsulais.
Negaliu nepadėti žmonėms, negaliu jų smerkti, ypač kai žinau, jog turi didelių bėdų. Dažniausiai telefonu parašydavo, pasiskųsdavo dėl nežmoniškų tarpusavio santykių, prašydavo: „Ponia Dana, atsiųskite kortelę, noriu paskambinti šeimai, kad atsiųstų pinigų.“ Pirkdavau kortelę, siųsdavau žinutę su kortelės numeriu.
Draudžiama, bet kaip kitaip? Kiekvienas su savita nesėkmės istorija, nors visi pričiupti už tą patį – narkotikų pervežimą, užverbuoti kažkur Šiaurės Amerikoje, svajoję užsidirbti tūkstančius dolerių. Nė vienas nebuvo išsilavinęs, keli iš vaikų namų.
Dabar lietuvių kalinių Panamoje nėra, bet skambina naujai atvykę ar mokytis, ar dirbti, ir aš, jei pati negaliu padėti, nukreipiu ten, kur žmogus gauna atsakymą į savo klausimą.
Pakalbėkime apie meilę. Juk turėjo būti didelė meilė, „ištrėmusi“ jus iš Lietuvos į pasaulio kraštą?
Meilė tikrai buvo. Susipažinom 1972 metais Kaune, susituokėm 1975-aisiais Maskvoje. Jis mokėsi tarptautinės teisės Maskvos P.Lumumbos tautų draugystės universitete. Kartą kaip juodukas iš Panamos drauge su kitu tamsiaodžiu iš Brazilijos buvo pakviesti filmuotis.
Filmą suko Kaune, o tuo metu aš – KKI (tuomečio Kūno kultūros instituto) trečio kurso studentė –atlikau praktiką naujo stadiono statybose. Mano draugė, susipažinusi su brazilu, pakvietė ir mane vakarienės į restoraną. Atsikalbinėjau, negaliu eiti, juk turiu sužadėtinį – būsimą inžinierių, su kuriuo ruošėmės susituokti, bet buvau įtikinta, kad tai tik vakarienė. Taip ir buvo, tačiau likimas panoro kitaip.
Antrąkart panamietį netikėtai sutikau keldamasi Kauno funikulieriumi, ir jis iškart pasakė: „Tu būsi mano žmona.“ Griežtai užprotestavau: „Neįmanoma, aš jau turiu sužadėtinį!“
Išvykdamas į Maskvą jis paklausė, ar gali man rašyti. Gali, žinoma, juk juodą žmogų iš viso pirmąkart mačiau – egzotika. Tais laikais mums buvo žinoma vienintelė juodaodė – Angela Davis (Amerikos politikė, komunistė – red. past.).
Ir susirašinėjimas baigėsi vedybomis?
Ne iškart, žinoma. Baigusi institutą, kurį laiką dar mokytojavau, bet jis išties aktyviai man rašė, prašė tapti jo žmona, ir aš pasiryžau jį aplankyti. Iš Maskvos parašiau mamai, kad man Ferminas patinka: daug skaito, gerai mokosi, orientuojasi politinėje situacijoje, o svarbiausia – myli mane.
Užsimezgė graži draugystė – Maskvoje mus vadindavo Romeo ir Džiuljeta. Susituokėm, nors tais laikais buvo nelengva gauti leidimą tuoktis.
Bet mama man buvo leidusi: „Kai baigsi institutą, tekėk nors ir už velnio…“ Ji, nors ir raudodama, laikėsi duoto žodžio, nes aš įvykdžiau jos sąlygą – baigiau institutą. Mudu dar trejus metus gyvenom Maskvoje, šis miestas man liko meilės miestu. Aš jam padėjau rašyti diplominį darbą rusų kalba, o kai jis baigė universitetą, 1977 metais, laivu, pasiėmę 2000 knygų išplaukėme į Panamą.
Turbūt, buvote laiminga, gyvendama su gražiuoju tamsiaodžiu?
Labai laiminga, aš mylėjau savo vyrą, deja, jo meilė pasikeitė. Jis mane išmokė gaminti valgį, skalbti, nes buvau palepinta, jauniausia iš gausios šeimos, vienintelė baigusi aukštuosius mokslus.
Su pirmagimiu sūnumi, kurį pavadinau savo brolių garbei – Rimu Baliu, 1983 metais atvykau į Lietuvą prasitęsti paso. Pragyvenau čia pusmetį – tiek užtruko dokumentų tvarkymas, netgi norėjau pasilikti Lietuvoj, deja, į mano berniuką žiūrėjo kaip į juodį, pravardžiavo Puškinu, nors Panamoje, kur daug tamsiaodžių ir daug tolerancijos, jis visiems buvo fulo (baltas). Grįžome. Gimė antras sūnus, kuriam vardą jau rinko tėvas. Jis – Luisas Ferminas – tai vyro tėvo ir senelio vardai.
Vyras dirbo Kolono miesto muitinėje, vėliau tapo muitinės direktoriumi, dėstė ir iki šiol dėsto Panamos valstybiniame universitete.
Oficialiai mes vis dar vyras ir žmona, nors kartu seniai nebegyvenam, jis liko mudviejų name, kurį abu nusipirkom. Mes su vaikais išsinuomojome butą. Žinoma, vargom, nes kūrėmės vos ne nuo šaukšto, bet šiuo metu visi esame susitvarkę savo gyvenimus.
Sūnus Rimas Balys vedė merginą iš Tablaso vietovės, miesto, kuriame kasmet vyksta karnavalai. Larissa, advokatė, dažnai vilki puošnius tautinius drabužius, laisvalaikiu sportuoja.
Augina penkerių metų sūnų Andrių Arūną (jis – tiesiog mano kopija) ir dvejų metų dukrą Ivaną Liuciją. Gyvenam arti vieni kitų – per langus galime susimojuoti. Su buvusiu vyru visi puikiai sutariame. Susibėgam pas jį, kai švenčiam kokią nors bendrą šventę, jis – puikus kulinaras, tuoj pačirškina mėsytės ar žuvies ant grotelių.
Kuris gyvenimo laikotarpis buvo sunkiausias?
Kol užauginau vaikus, dirbau iki nukritimo. Vyras man buvo suradęs sunkų vadovo darbą Kolono mieste, laisvojoje zonoje, įkraunant ir iškraunant mašinas į laivus. Aš kasdien važinėdavau po 80 km į darbą pirmyn ir atgal. Tuo metu iškraudavom apie 50 tūkst. per metus labai populiarių automobilių „Lada“ („Žiguliai“).
Vadovavau vien vyrams – šoferiams, bet mano charakteris toks, kad norom nenorom jiems teko mane pripažinti, gerbti. O su savo buvusia viršininke Ayola Singh Gil, gražia, protinga moterimi, mes dabar pačios geriausios draugės.
Savom jėgom išleidau sūnus į mokslus. Vyresnysis aukštąjį baigė Brazilijoje, jis laivų inžinierius, jaunesnysis tapo lakūnu. Mūsų šeima kaip kumštis – labai prisirišę, remiame vieni kitus.
Kas svarbiausia Jūsų dienotvarkėje?
Sportas (mano specialybė – plaukimas) ir sveika mityba. Vieną valandą per dieną aš arba plaukioju baseine (turime baseiną prie pat namų), arba prakaituoju sporto salėje. Dar rytais vežioju anūkytę į darželį, o po pietų nuvežu ją auklei, vėliau vežu anūką sportuoti – visa šeima sportuoja, sveikai valgo.
Minėjote, kad gimėte Sibire, kokia Jūsų tėvelių istorija?
Juos, kaip turinčius žemės, 1951 metais išvežė į Nibėgą, Tomsko sritį, o aš, šeimoje jauniausia, gimiau kitų metų balandį. Sesutė Palma tebuvo 9 mėnesių, kai vežė, stebuklas, kaip ji išgyveno. Dar turiu seserį Dalią, brolius Rimą, Balį. Sibire visi sunkiai dirbo, gal kiek lengviau buvo, kai tėvas, medžiotojas, pardavęs žvėrelių kailius, nupirkdavo maisto.
Mama pasakojo, kad eidavo ieškoti cukraus už 13 km, verkdama, sušalusiomis ašaromis, kad Kūčių stalui iškeptų pagerintų šližikų, kuriuos valgėm slapta… Aš, mažytė, sunkiai išgyvenau, nes mama neturėjo pieno. Tėvelis mirė ten, o mes visi po kurio laiko grįžome į Lietuvą.
Ne, mama taip ir neaplankė manęs Panamoje – iš pradžių buvo sunku gauti leidimą, o vėliau bijojo dėl aukšto kraujo spaudimo, kitų ligų, kurios kankino.
