Šventojo Valentino diena neatsiejama nuo širdelių, širdžiai mielų suvenyrų, šokoladinių skanėstų ir meilės prisipažinimų.
Jau ilgą laiką, per Šv. Valentino dieną, jaunuoliai pasiperša savo mylimosioms, kiti paskelbia apie savo vestuves arba planuotai susituokia būtent šią dieną. Tačiau kuo ypatinga ši šventė, švenčiama paskutiniojo žiemos mėnesio viduryje, kodėl būtent 14 – ąją šio mėnesio dieną? Kas buvo tas herojus Valentinas, kuris skelbiamas šventuoju ir kodėl Švento Valentino dienos atvirukuose pasirašoma būtent Valentino vardu? Kodėl vyrai nori į jį lygiuotis? Ir kada ši šventė pradėta švęsti Lietuvoje? Čia pateikiama Valentino dienos priešistorė bei visa tai, kas yra susiję su šia švente bei jos tradicijomis.
Vasario 14 – ąją visas pasaulis švenčia Šv. Valentino dieną. Ši diena – tai įsimylėjėlių šventė, kurios metu poros apsikeičia įvairiomis dovanėlėmis, kartais net itin pikantiškomis. Ši šventė pradėta švęsti penktajame šimtmetyje Romoje. Tai buvo tarsi duoklė Šventajam Valentinui, katalikų vyskupui.
Aštuonis šimtus metų iki oficialios Valentino dienos atsiradimo, Romos imperijoje vasario 14 – oji buvo Junonos, Romos dievų ir deivių karalienės, šventė. Junona taip pat buvo moterų bei vedybų deivė. Na, o vasario viduryje, dieną po Junonos šventės, romėnai švęsdavo pagonišką šventę, minėdami jaunų vyrų apeigas, kurių metu, kaip buvo tikima, jie priartėdavo prie Dievo Luperkaus, kurio oficiali šventė – Luperkalija, yra aiškinama kaip erotikos festivalis, kuris buvo skirtas deivės Juno Februatos ir dievo Fauno (vienas jo slapyvardžių Luperkas) karštos meilės istorijai.
Ši šventė buvo švenčiama kasmet, vasario 15 –ąją. Šios šventės metu vykdavo loterija, kurioje jauni vaikinai iš stebuklingos dėžutės turėdavo burtų keliu traukti mergaičių vardus. Po lapelio ištraukimo su nurodytu vardu, mergaitė būdavo priskiriama laimingajam. Tokiu būdu, ji tapdavo jaunuolio palydove visose srityse ligi kitais metais, tuo pačiu metu, vyksiančios Luperkalijos šventės. Vienais metais, popiežius Gelasijus nusprendė šiek tiek pakeisti šios šventės bei loterijos tradicijas. Vietoj merginų vardų, kurie būdavo surašomi ir įdedami į stebuklingą dėžutę, čia atsirado šventųjų vardai. Nereikia nė sakyti, daugeliui jaunų Romos vyrų nebuvo labai malonūs tokie taisyklių pakeitimai.
Maždaug tuo pačiu metu, buvo paskelbtas dekretas, kuriame, imperatorius Klaudijus II nusprendė, jog vedę vyrai yra prasti kariai ir šeimyninė laimė bei asmeninio gyvenimo sėkmė, trukdo jiems tinkamai atlikti karines pareigas bei prievoles, todėl savo imperijoje jis griežtai uždraudė santuokas. Tačiau čia vistiek buvo labai daug įsimylėjėlių, kurie norėjo įtvirtinti savo santuoką, todėl , jaunas šventikas Valentinas, nepaisydamas imperatoriaus paliepimo, padėdavo slaptai susituokti tam pasiryžusiems jauniems žmonėms.
Atėjo laikas, kai Klaudijus sužinojo apie slapta vykdomą veiklą. Tuomet, iš pykčio, bandė Valentiną atversti į pagonybę, tačiau jam nepavyko. Šventasis ir toliau tęsė savo darbus, kol, galiausiai, žiaurusis imperatorius nubaudė įsimylėjėlių globėją. Apmėtė jį akmenimis, o vėliau - nukirsdino. Bėgo dienos, Valentinas, belaukiant savo paskutiniosios dienos, buvo įkalintas. Tuomet, jis pamilo, praradusią regėjimą, kalėjimo prižiūrėtojo dukrą. Valentinas turėjo nenupasakojamų galių, kurių dėka, jam pavyko išgydyti merginą nuo aklumo. Tik stipri meilė bei begalinis tikėjimas suteikė jėgų jam tai padaryti. Prieš pat savo mirtį, Valentinas parašė savo mylimajai atsisveikinimo laiškelį, kuriame buvo žodžiai: „Nuo Tavo Valentino“. Tokia frazė yra vartojama ligi šių dienų Šv. Valentino dienos proga.
Nors ir intriguojanti loterija, katalikų bažnyčios dvasininkų buvo uždrausta, vasario viduryje vistiek vykdavo šventė, kurios metu, Romos vyrai įvairiais būdais siekdavo moters meilės bei bandydavo jas apžavėti. Ilgainiui, atsirado tradicija rašyti atvirukus apie meilę bei pasirašyti ne kieno kito, bet pačio Valentino vardu, kuris dar dabar simbolizuoja apie besąlygišką meilę bei apie tikėjimą, kuris veda link stebuklo. Pirmasis ir tikrasis meilės atvirukas, buvo parašytas 1415 metais. Jį parašė pats hercogas Čarlis savo žmonai, tuo metu, kuomet buvo įkalintas Londono bokšte ir neturėjo daugiau jokių galimybių prisipažinti meilėje.
Visa ši graži Valentino dienos legenda, pasakoja apie Šventąjį Valentiną, tačiau jis nėra niekur vaizduojamas, o jo atvaizdą mes galime kiekvienas individualiai nusipiešti vaizduotėje, tačiau, štai, Kupidonas – dar vienas šios šventės globėjas – Romėnų grožio bei meilės deivės Veneros sūnus yra vaizduojamas kone kiekviename atviruke, kuris yra skiriamas Šv. Valentino dienai. Kokia jo reikšmė šiai meilės dienai be to, jog jis yra deivės sūnus? Be jokios abejonės, Kupidono, dar kitaip vadinamo Amoro – aistros įsikūnijimo, kultas yra neatsiejamas nuo jo mamos Veneros, tačiau buvo tikima, jog jo meilės galios yra kur kas stipresnės nei Veneros, kadangi jis turėjo įtaką ne tik gyvųjų pasaulyje, bet ir Hade – požemio karalystėje, o taip pat ir Dievų kalne – Olimpe.
Lietuvoje ši šventė yra labai nesena – ji švenčiama tik po nepriklausomybės atgavimo 1990 m. Yra kultūros istorikų bei etnografų, kurie teigia, jog panaši šventė senovės lietuvių kultūroje buvo švenčiama gegužės 13 –ąją – meilės deivės Mildos dieną. Vardas Milda, baltų religijoje simbolizavo meilę, laisvę bei piršlybas ir kultūros istorikų yra prilyginama graikų Afroditei ir minėtajai romėnų deivei - Venerai.
Švento Valentino diena - tai dar viena proga, pasakyti brangiems žmonėms, kaip mes juos mylime ir kaip džiaugiamės, jog jie yra greta mūsų. Nebūkime skeptiškai nusiteikę, nelikime abejingi žmonėms, kuriuos mylime, o geriau drąsiai, žvelgdami jiems į akis pasakykime: „Aš Tave Myliu“ ir stipriai priglauskime prie širdies. Lai širdžių plakimas vieningai susijungia žadėdamas, jog meilė niekuomet neapleis nei vieno iš mūsų.
