Pasaulio bendruomenė stebi įvairius regionus. Vis dėlto, tik Šiaurės Korėja ir Iranas kelia tokį susirūpinimą – būtent šios valstybės yra labiausiai neprognozuojamos. Todėl reikia pažvelgti, kaip atsilikusios ir pasaulio politikos pakraštyje buvusios šalys įgavo tokį politinį bei karinį svorį.
Š. Korėjos prabanga ir skurdas
Šiaurės Korėja šiuo metu yra viena kontraversiškiausių valstybių pasaulyje. Čia įsitvirtinęs totalitarinis režimas labiausiai primena stalinistinį režimą buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Nuo pat 1948 m., kai Korėjos pusiasalis buvo padalintas, Šiaurės ir Pietų Korėjų raida vyko skirtingai.
Komunistai užvaldė šiaurę, o pietinėje dalyje nugalėjo amerikiečių remiama vyriausybė. Nors 1953 m. Korėjos kare buvo sudarytos paliaubos, santykiai tarp Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos, JAV, Japonijos vyriausybių išliko įtempti.
Pasaulio maisto programos atstovai teigia, kad beveik ketvirtadalis Šiaurės Korėjos gyventojų kenčia badą. Taigi tarptautinėje rinkoje kylančios grūdų kainos tik dar labiau gilina krizę šalyje. Panaši krizė šioje valstybėje buvo kilusi ir anksčiau.
Budistinės pagalbos grupės „Geri draugai“, tiekiančios maistą ir kitokią paramą į Šiaurės Korėją, teigimu, krizė labiausiai jaučiama kaimo vietovėse. Dėl maisto nepritekliaus kenčia ir sostinės vidutinės bei žemesnės klasės gyventojai.
Kylanti humanitarinė krizė atspindi ir valdžios požiūrį į savo šalies visuomenę. Š. Korėjos vyriausybė nuolat stiprina kariuomenę, negaili lėšų karinėms programoms. Analitikai akcentuoja, kad Šiaurės Korėjos ginkluotosios pajėgos yra pakankamai gerai ginkluotos, didelis dėmesys skiriamas naujų ginklų kūrimui. Šalies nomenklatūra disponuoja valstybinėmis lėšomis, o aukščiausia vadovybė gyvena itin didelėje prabangoje, tuo tarpu kai absoliuti dauguma gyventojų skursta.
Nauja supervalsybė
Tačiau nepaisant daugumos korėjiečių skurdo, valstybė kūrė slaptą branduolinę programą. 2006 m. Šiaurės Korėjos išbandytas branduolinis užtaisas tik patvirtino, kad ši totalitarinė valstybė prisijungia prie branduolinį ginklą turinčių šalių.
Žinoma, Vakarai iškart pradėjo intensyviai siekti Pchenjano branduolinės programos sustabdymo. Didelį susirūpinimą išreiškė P. Korėja, Japonija, JTO. Netgi nuolat Pchenjano politiką kritikavusi JAV buvo priversta tartis ir daryti nuolaidas Š. Korėjos režimui. Mainais į branduolinės programos sustabdymą Vakarai suteikė Pchenjanui nemažą ekonominę paramą, taip pat leido disponuoti lėšomis užsienyje.
Be abejo, gali kilti klausimas, kodėl Š. Korėja kūrė branduolinę programą, o po to ją sustabdė spaudžiant Vakarams (ir nemažai daliai kitų pasaulio regionų valstybių). Atsakymas ko gero yra tik vienas – Pchenjanas siekė branduolinės valstybės statuso. Šis statusas visiškai pakeitė požiūrį į Š. Korėją. Maža ir įvairiose srityse nuo Vakarų atsilikusi šalis staiga įgavo milžinišką politinį ir karinį svorį.
Ranka ranką plauna
Š. Korėja neapsiribojo branduolinės programos kūrimu savo šalies teritorijoje. Nors Š. Korėjos ir Irano santykiai praktiškai neturi istorinių tradicijų, šių valstybių suartėjimą taip pat paskatino plėtojamos branduolinės ambicijos, tarptautinės bendruomenės ir ypač Vakarų kritika bei sankcijos, kurios Š. Korėją ir Iraną pavertė jei ne gan gerais draugais, tai bent partneriais.
Tai, kad 2007 m. pradžioje Šiaurės Korėja teikia Iranui pagalbą plėtojant branduolinę programą ir padeda ruoštis požeminiams branduoliniams bandymams, panašiems į tuos, kuriuos Pchenjanas vykdė pats, pranešė pasaulio žiniasklaidos atstovai.
Šiaurės Korėja galimai sutiko pasidalinti savo branduolinių bandymų rezultatais – pakvietė Irano mokslininkų komandą ištirti požeminių bandymų rezultatus. Taigi iš šių tarptautinės žiniasklaidos pranešimų galima daryti prielaidą, kad iraniečiai artimai bendradarbiavo su Šiaurės Korėja ir analizavo Šiaurės Korėjos branduolinės bombos bandymų rezultatus.
Taikos, ar karo pramonė?
Bendradarbiavimas su Š. Korėja – tik vienas iš Irano branduolinės programos akcentų. Motyvuojant energetiniais šalies gyventojų poreikiais, Irano atominė programa pradėta dar 1959 m. Dėl Islamo revoliucijos ir Irano-Irako karo darbai nutrūko. Vis dėlto, po kurio laiko ji vėl atnaujinta.
Atrodo, kad Irano valdžios pozicijos dėl branduolinės programos yra nepalenkiamos – pasaulis nesusitaria dėl vieningų griežtų sankcijų, o taikomos priemonės šios šalies vadovų neįtikina atsisakyti branduolinių iniciatyvų.
Dar viena priežastis, kodėl Irano vadovybė mažai kreipė dėmesį į tarptautinės bendruomenės poziciją – vienvaldiška ir praktiškai absoliuti valdančiųjų radikalų, kurių avangarde – prezidentas, įtaka šalies viduje.
Nors Iranas dar nesukūrė masinio naikinimo ginklų, jo vystoma programa kelia rimtą baimę. Jei šalis pasigamintų masinio naikinimo ginklą, ji neabejotinai įgautų tokią pačią galią, kokią įgavo Š. Korėja. Tai reiškia, kad visas pasaulis turės dar labiau trypčioti apie Iraną.
