Susipažinkime iš naujo

Dabar jau nebestebina įvairiausių epitetų ir palyginimų gausa, kai kalbame ne tik apie save, bet ir apie kaimynus. Turint omenyje, kad Lietuva yra palyginti nedidelė šalis, kur visi vieni kitus pažįsta, bent jau iš nuogirdų – tai tikrai, akivaizdu, jog tam pačiam žmogui ar reiškiniui pavadinti kartais pritrūkstama žodžių.

Galbūt spėliones apie katastrofiškai mažėjantį žmonių skaičių paneigs gyventojų surašymas, tačiau nesunku pastebėti, kad visuomenė labiau linkusi save skirstyti į keletą didesnių grupių, kartu nekreipdama dėmesio ar atsiribodama nuo individualybių ar kokių nors mažumų.

Jei kas stebi lietuvius iš šalies, netruks susidaryti įspūdį, kad šioje šalyje gyvena daugybė vagių, sukčių ir KGB agentų, o protingų, inteligentiškų ir išsilavinusių žmonių – vos vienas kitas.

Tas beatodairiškas aplinkinių keiksnojimas ir pravardžiavimas giliai įsiskverbė į tautinę savimonę ir tapo didelės daugumos piliečių provincialaus nevisavertiškumo kompleksu, kuris taip pat išskiria Lietuvą iš kitų šalių margumyno.

Paskendę tarpusavio rietenose, individai nelinkę džiaugtis ar bent jau gerbti kitoniškumą, patys mieliau tapatinasi su minia, nei didžiuojasi savo nepakartojamais bruožais. Pavyzdžiui, su panieka  žiūrima į bandelių išvežiotojo darbą, nors dar praėjusio amžiaus viduryje į kaimą atvykęs kepėjo furgonas buvo bene didžiausias stebuklas, svarbiausias įvykis vaikams.

Jei gatvėje sutinkame kiemsargį ar šlavėją, į mus dažniausiai žiūri jo piktos ir nuvargusios akys. Jose matyti visiems gerai pažįstama panieka ir kartus priekaištas dėl to, kokioje krizėje dabar priverstas kapstytis žmogus.

Tiksliai apibrėžtų ir įvardytų sluoksnių atstovai ne vien televizorių ekranuose ar scenose atrodo savimi pasitikintys ir nuoširdžiai įsijautę į savo vaidmenį. Bilietų kontrolierė troleibuse, ko gero, bus tokia pat griežta ir nesukalbama, net po sunkaus darbo sugrįžusi į namus.

Ar esame juodnugariai darbininkai, niurzglės namų šeimininkės ar išpuikę pižonai? O gal pasakų princesės, elfai ar troliai?

Etiketo išmintis byloja, kad mandagesnis tas, kuris sveikinasi pirmas. Bet ir tie pasisveikinimai, šypsena gatvėje ir darbe vis dar kelia piktdžiugišką pagiežą, nes ne visi čia gyvena vienodai, nes kaimynas galbūt vagia mano sumokėtus mokesčius.

Atrodytų, jei jau visi vieni apie kitus viską žinome, tai kodėl nepradėti kalbėtis, tartis ir kartu spręsti bendras problemas? Galbūt trūksta drąsos ir kūrybiškumo nesikarščiuoti, išgirdus, kaip kiekvienas mumyse mato vis kitokį socialinio sluoksnio ar aplinkos atstovą – tame pačiame žmoguje telpa ir vyras, ir tėvas, ir pilietis.

Atvirai rodyti, kas esi, dažniausiai vengia nešvarios sąžinės žmonės. Būtų gerai, jei kai kuriuos biografijos epizodus būtų įmanoma išbraukti iš gyvenimo. Kai kam pasiseka pasislėpti nuo suvienodėjusios minios ir taip išvengti kokios nors atsakomybės.

Ir ką tik pasibaigęs gyventojų surašymas, pagaliau – prasidėjęs KGB archyvų viešinimas – tai savotiški prievartos svertai, verčiantys giliau įsižiūrėti ne tik į kaimynus, bet ir į save. Atrodo, kad darosi vis sunkiau atpažinti žmogų, jei kas nors nenurodė, kaip jį pavadinti.