Šiais laikais dažnai girdimas žodis „sunkmetis“ brovėsi į galvą, spalio 28 d. stebint prie gulbių ežero, tyvuliuojančio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, susirinkusias paukščiais paverstas merginas – jų gretos atrodė retokos, o Zigfridui sulaužius priesaiką baltame paukščių būryje anksčiau įsimaišydavusios juodos gulbės šį kartą visai nepasirodė.
Formaliai šis „Gulbių ežeras“ – niekuo neypatingas, jo programėlėje nepaminėti jokie debiutai, tačiau tai simptomiškas spektaklis, rodantis dabartinę Lietuvos baleto būklę. Prasidėjęs su reikiama nuotaika, efektingai, šventiškai, palaipsniui šis spektaklis parodė, kokių didelių pastangų reikia, norint pasiekti reikiamą klasikinio baleto lygį – o juo labiau jį tokį išlaikyti.
Zigfridą šoko mažiau nei prieš mėnesį „Gulbių ežere“ debiutavęs jaunas baleto solistas Romas Ceizaris – į besilinksminančių svečių būrį įskriejęs efektingu šuoliu, jis, atrodė, turės ką savito pasakyti šioje senovinėje meilės ir išdavystės byloje. Tačiau paaiškėjo, kad laiko rimčiau pagalvoti apie vaidmens stuburą, emocinį jo pavidalą šokėjui nepakako, nors ir pasitaikė vienas kitas iškalbingesnis dialogas su kitais personažais (pavyzdžiui, su Mokytoju-Voldemaru Chlebinsku, šiam mėginant princą sudominti knygų išmintimi).
Gerai, kad R. Ceizaris nesistengia būti perdėtai jausmingas – jam nebūdinga manieringa egzaltacija, veikiau – racionalus, santūrus požiūris į atliekamus vaidmenis. Tačiau kuriant Zigfrido paveikslą norėtųsi stebėti prieš akis vykstančią jaunuolio, nežinančio, kas yra meilė, o netrukus patiriančio visą išgyvenimų spektrą, dramą. Žinoma, vos antrą kartą atsidūrus „Gulbių ežero“ pakrantėje ne visi takeliai dar pakankamai gerai įsiminti – todėl visai atleistina, kad į pirmąjį susitikimą su Odeta R.Ceizaris atskubėjo, laikydamas rankoje arbaletą, kurį po akimirkos vis dėlto nunešė į užkulisius.
Bet net ir nereikalaujant su laiku įgaunamos sceninės patirties kur kas gyviau R. Ceizario Zigfridas galėtų reaguoti, pamatęs mergina atvirstantį paukštį, o vėliau – demonstruoti palaipsniui gimstančius jausmus, kad ir remiantis sutartine gestikuliacija ir pozomis (Zigfrido ir Odetos trumpas dialogas, kuriame mergina prašo neliesti jos draugių, o jaunuolis pasižada to nedaryti, atkartodamas jos gestą, galėtų būti gera pradžia ir kitiems herojaus bruožams atskleisti).
Ryškesnių Zigfrido jausmų galima tikėtis ir antrajame veiksme, kuriame jis papuola į Rotbaro ir Odilijos pinkles – nes jis beveik su vienoda išraiška atstumia visas šešias pretendentes, o vėliau įteikia gėles Odilijai – savo išrinktajai. (Beje, šioje scenoje šį kartą atkreipė dėmesį ryžtingas, temperamentingas Rotbaro-Aurelijaus Daraškevičiaus mostas, paskatinęs R. Ceizarį gana vykusiai sureaguoti – galbūt jam padėtų aktyvesnės artistinės provokacijos?).
Iš visų R. Ceizario mizanscenų bene įdomiausia pasirodė paskutiniajame paveiksle, kur jis kelis kartus suspaudžia sukniubusios Odetos ranką, tarytum mėginamas pajusti jos pulsą, lyg su tramdomu netekties liūdesiu žvelgdamas į trapų kūną, kurį, bejėgiškai nusvirusį, ką tik laikė glėbyje ir atsargiai paguldė ant žemės. Atrodo, ši scena galėtų suteikti jam jėgų pergalingai kovai su blogio genijumi, tačiau su Rotbaru Zigfridas kovoja be didesnių jausmų, nors strategiškai sėkmingai: leidęsis pakeliamas aukštai į viršų, nuplėšia Rotbaro sparną (tik kažin ar reikia juo be perstojo mojuoti, lyg vaikant uodus), ir šiam išsiritus iš scenos, jis – reikia pripažinti, pragiedrėjusiu veidu – nuskuba prie atsigavusios Odetos. Žvelgiant į baletą kaip į teatrą, o ne atskirų šokių rinkinį, tikriausiai galima iš šio meno reikalauti ir vaidmenų, juo labiau kad šiais laikais prieinama daugybė „Gulbių ežero“ įrašų, kurie gali pasitarnauti kūrybiškai ieškant savojo varianto, nes baleto spektaklyje reikšminga ne tik šokio technika, bet ir argumentuotai, įtaigiai perteikiama herojaus biografija.
Tikriausiai tolesniuose spektakliuose nedideli R. Ceizario atradimai taps dar ryškesni, įtaigesni, principinį santūrumą papildys motyvuota jausmų dramaturgija. Šokėjo techninės charakteristikos daugiau mažiau tokios pat, kaip ir kituose jo kuriamuose vaidmenyse – malonu žiūrėti į R. Ceizario šokio ištvermę, lengvus, lyg pe pastangų atliekamus šuolius, bet atskirus judesius ar kombinacijas dar vertėtų pašlifuoti, kaip ir duetinio šokio įgūdžius bei kai kuriuos pakėlimus, atskirais atvejais neleidusius patikėti giliais Zigfrido jausmais Odetai.
Nailia Adigamova visų balerinų svajonių vaidmenį – Odetą-Odiliją – paruošė dar pernai ir „Gulbių ežerą“ yra porąsyk šokusi su Nerijumi Juška. Gaila, kad įdomios vaidmens detalės (pirmosios Odetos ir Odilijos pasirodymo scenos paženklintos įtaigia, skirtinga nuotaika, išraiškingais gestais ir žvilgsniais) vis dar gožiami jaudulio ir neužtikrintumo, kuris tikriausiai neleidžia šokėjai giliau pasinerti į savo herojų išgyvenimus. Gražiomis linijomis išsiskirianti šokėja daugiausiai dėmesio skyrė baltojo veiksmo kodai ir baigiamiesiems juodojo Pas de deux akordams, o savuosius solo epizodus pašoko netolygiai; fouetté variacija tapo išbandymu ne tik pačiai artistei, bet ir žiūrovams, išlepintiems Miki Hamanakos virtuoziškų triukų. Šiuos šokio technikos dalykus vertėtų surepetuoti su didesniu užsispyrimu, arba pakeisti juos kuo nors mažiau pavojingu – kaip yra dariusi ne viena Odilijos partijos atlikėja.
Šiame „Gulbių ežero“ spektaklyje pakankamai gerai buvo parodyti daugume senovinio baleto vaizdinių efektų – nors, kaip ir anksčiau jau yra buvę, antrajame paveiksle atplaukiančių gulbių virtinė mėgino buksuoti. Antrajame veiksme efektingai perteikta už Odilijos nugaros pasirodanti Odetos vizija, o vėliau – ežerą ir prie jo besispiečiančias spurdančias gulbes nušviečiantys grėsmingi žaibai.
Iš netikėtų epizodų įsiminė organiška, žaisminga Valerijaus Fadejevo-Juokdario improvizacija su netyčia nukritusiu Neapoliečių šokio solisto tambūrinu; apskritai charakteriniai šokiai buvo atlikti ypač nuotaikingai. Tarp Ispanų šokio atlikėjų pirmą kartą teko matyti Kiprą Chlebinską, kuris mokėsi M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, o šiemet baigė Baltarusijos baleto akademiją – buvo ypač malonu jausti jo spinduliuojantį temperamentą, matyti muzikos nuotaiką perteikiančius lengvus, ryškius judesius, rodančius, jog pat šokėjas mėgaujasi tuo, ką daro; patiko Anos Baranovos ir Martyno Rimeikio stilingai ir jausmingai atliktas Vengrų šokis.
Tarp mažųjų gulbių buvo malonu matyti vėl į sceną sugrįžusią Ingą Cibulskytę, taip pat iki šiol šiame Pas de quatre nematytą Antaniną Maksimovič – berods, Baltarusijos baleto akademijos auklėtinę. Antrajame pirmojo veiksmo paveiksle iš keturių dvi telikusias didžiąsias gulbes šoko Olga Konošenko ir Greta Gylytė – jos paskutiniojo paveikslo gulbių šokyje turėjo progos atlikti nuotaikingus solo epizodus.