Orijus Gasanovas, LRT Televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt
Iš Klaipėdos prieš šešerius metus į Norvegiją emigravusią Kristiną Prokopec lydi sėkmė – netrukus vestuves atšoksianti ir vaikelio susilauksianti moteris tapo brangiausios sveikatos sistemos Europoje, o gal net ir visame pasaulyje, dalimi. Su LRT Televizijos laida „Emigrantai“ ji pasidalijo šios šalies sveikatos priežiūros užkulisiais ir asmenine laime.
Diplomuota slaugė pradėjo nuo senelių namų, o dabar dirba Stavangerio miesto universitetinės ligoninės intensyviosios terapijos skyriuje, kuris sutrumpinus vadinamas tiesiog reanimacija.
„Ten – patys sunkiausi ligoniai. Turime septynias palatas, vienoje jų gali gulėti du pacientai. Kiekviena slaugytoja turi po padėjėją, o Lietuvoje mergaitės dirba turėdamos po keturis ligonius palatoje“, – pasakoja emigrantė.
Norvegai puikiai supranta, kas yra didžiausias turtas
Jos žodžiais, to, apie ką netrukus perskaitysite, nėra nei vienoje kitoje šalyje. Norvegai puikiai suvokia, kad sveikata yra brangiausias žmogaus turtas, todėl į tai nedvejodami investuoja milijardus, kviesdama apsidairyti savo darbo vietoje intriguoja trisdešimtmetė Kristina.
„Viską galima padaryti kompiuteriu: iškviesti paimti tyrimų, peržiūrėti ligos istoriją. Dėmesys ligoniui čia labai didelis – žmogus per parą turi tris slaugytojas, jo negalima palikti vieno. Jei reikia nueiti į tualetą ar pavalgyti, būtinai turi ateiti kitas darbuotojas. Nelaimės atveju paspaudus pagalbos mygtuką sulekia visas kolektyvas ir pradeda gaivinimą“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ aiškina medikė ir priduria, kad vienas pacientas turi vieną slaugytoją.
Lygindama tai, ką turėjo Lietuvoje, ir ką dirbdama tose pačiose pareigose čia, Norvegijoje, Kristina sako, kad net ir tokios smulkmenos kaip rūpinimasis darbine uniforma čia išspręstos darbuotojo naudai. Nereikia neštis namo ir pačiai skalbti – atėjus į darbą einama prie specialaus aparato, kuris išduoda švarų drabužį, o išeinant jis įmetamas valymui.
Greitoji važiuoja tik išskirtiniais atvejais
Kita, ją ne ką mažiau nustebinusi norvegiška naujovė, – tai, kad sunkūs pacientai į ligoninę atkeliauja ne tik greitosios pagalbos automobiliais, bet ir malūnsparniais.
„Kalnuose yra didelių turistinių centrų. Būna, kad žmonės pasitempia, susilaužo, nukrenta – su greitąja neprivažiuosi, neužbėgsi ant kalno paimti ligonio. Malūnsparniai taip pat skrenda į tolimas gyvenvietes, nes taip greičiau. Per dieną jie pakyla daugybę kartų, ypač savaitgaliais“, – pasakoja Kristina.
Tiesa, nei keturratės, nei skraidančios greitosios čia taip lengvai neišsikviesi. Pagal senai galiojančią tvarką sąmonės nepraradę, pajudėti galintys
ligoniai turėtų patys pasirūpinti savo atvykimu pas medikus.
„Šiaip sau greitosios neišsikviesi – pats turi važiuoti į ligoninę. Lietuvoje mes įpratę, o čia turi būti beveik prie mirties, kad [atvažiuotų į namus]“, – tvirtina pašnekovė.
Taip yra dėl didelių paslaugų kaštų. Kitaip sakant, brangiausia medicinos sistema turi ir minusų, kiekvienas žingsnis yra įkainotas ir, jeigu tik piktnaudžiausite, bus pateikta sąskaita.
„Vienas melagingas iškvietimas – 10 tūkst. kronų (beveik 4 tūkst. litų – LRT.lt)“, – patikslina Kristina.
Turi galvoti ne tik apie pacientą, bet ir apie jo šeimą
Į patyrusios medikės rankas dažniausiai papuola patys sunkiausi ligoniai skyriuje. Kolegos norvegai žino, kad Kristina ramių nervų, itin greitą reakciją turintis žmogus.
„Avarijos, traumos, plaučių ligos (kai žmogus nebekvėpuoja), vaikai, kiti sunkūs pacientai, – savo kasdienybę apibūdina moteris. – Tačiau atsisveikinti tenka labai retai, o jeigu taip jau nutinka tavo pamainoje, po trijų savaičių būtina paskambinti artimiesiems ir paklausti, kaip jie jaučiasi, ar norėtų susitikti su gydytoju bei slaugytoja. Turime suprasti, kad dirbame ne tik su ligoniu, bet ir su jo artimaisiais. Tai – didžiulė atsakomybė.“
Pašnekovės teigimu, kiekvieno paciento istoriją jai tenka pergyventi asmeniškai, čia sudarytos tokios sąlygos, kad kartais su jais net susidraugaujama. Moteris įsitikinusi, kad ši sistema yra pavyzdys visam pasauliui, ir ateityje taip dirbti turėtų visi.
„Net Vokietijoje nėra taip, kad viena slaugytoja turėtų vieną pacientą. Ypatingai įsimyliu [čia gulinčius] vaikus, ir yra labai skaudu, jei vyksta kažkas blogo. Taip, šis darbas yra toks – reikia išmokti kovoti, tačiau esu ir ne vieną kartą apsiverkusi“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ išgyvenimus darbe atskleidžia Kristina.
Pajuto tikrą pagarbą
Pagrindinis dalykas, dėl kurio ji džiaugiasi atradusi Norvegiją, – didžiulė pagarba, kurios sulaukia ne tik iš pacientų, bet ir iš kolegų gydytojų.
„Slaugytojos čia labai gerbiamos – dažnai jos yra gydytojo akys ir rankos. Lietuvoje be daktaro žinios negali daryti nieko (lįsti prie aparatų ir t.t.). Aišku, jei turi labai daug patirties, gal gydytojai ir prileidžia. O čia ir dializės, ir kvėpavimo aparatus jungiame, patys juos valdome“, – sako moteris.
Kiekvienas naujokas ligoninėje priimamas su dideliu entuziazmu. Kolegos nelaukia prašymo padėti, patys puola konsultuoti. Lygindama situaciją su Lietuva, Kristina prisimena, kad po darbo dienos Klaipėdoje jausdavosi išsunkta, visiškai be jėgų, be to, dar ir morališkai pažeminta, mat vadovės, jos žodžiais, niekas nekontroliavo.
„Viršvalandžių dirbti netenka. O jei ir pasitaiko, jie apmokami 130 proc. Čia yra tokia sistema, kad esant reikalui pakviečiami trumpalaikiai darbuotojai. Per savaitę dirbu 35 val., kituose, ne valstybiniuose, darbuose žmonės praleidžia po 37,5 val.“, – nurodo emigrantė.
Trejus metus šioje ligoninėje dirbanti moteris kaip didžiulį privalumą vadina ir galimybę bet kada pasiimti laisvadienį. Niekas už tai nesmerkia, todėl visi tuo naudojasi.
„Per metus turiu teisę neateiti į darbą 12 dienų. Nebūtinai reikia nedarbingumo lapelio, užtenka paskambinti, pasakyti, kad blogai jautiesi (nebūtinai fiziškai) ir kad šiandien neateisi į darbą“, – aiškina medikė, pridurdama, kad šia galimybe gali pasinaudoti ir streso darbe ar namuose atveju.
Gandai apie užmokestį – ne iš piršto laužti
Gandai, kad Norvegijos medicinos sistemos darbuotojai uždirba gerokai virš 10 tūkst. litų per mėnesį, nei kiek neperdėti. Kristina sako, kad kai kas gauna net ir 20 tūkst., ir tam net nereikia būti medicinos profesoriumi.
„Viskas priklauso nuo darbo stažo – kuo daugiau dirbi, tuo daugiau gauni. Lietuvoje, atsimenu, aš, kaip ką tik pradėjusi mergina, uždirbdavau 15 litų mažiau nei ta, kuri dirbo jau 30 metų. Tai – didžiulė neteisybė. Čia atlyginimas labai padidėja po ketverių, aštuonerių ir dešimties metų. O po 16-os m. stažo mokami didžiuliai priedai“, – LRT Televizijos laidoje „Emigrantai“ skaičiuoja Kristina.
150 tūkst. litų per metus, arba 12,5 tūkst. per mėnesį. Pašnekovės teigimu, Lietuvoje likusios kolegės sako, kad tokia alga yra jų svajonė. Bet pasakius, kad slaugių čia trūksta, jos kažkodėl nesiryžta atvykti. Tačiau pašnekovė tikina, kad jau ir dabar Norvegijoje yra daug slaugėmis dirbančių lietuvių. Jos pradeda senelių namuose, mat reikia kuo geriau išmokti kalbą: „Toks darbas – didžiulė atsakomybė. Jei nesupranti, ką tau sako, – tragedija.“
Padeda tautiečiams
Stavangerio ligoninės reanimacijoje šiuo metu dirba dvi lietuvės. Kristina ir jos kolegė yra tikras išsigelbėjimas į bėdą patekusiems mūsų tautiečiams. Visi ligoninėje žino, kad lietuvius ji priima beveik kaip savo giminaičius.
„Buvo atvejis, kai atvežė trejų metukų mergytę, kuri su girtais tėvais pateko į avariją. Ji buvo atskraidinta pas mus. Mane iškvietė pavertėjauti, kad vaikas patirtų kuo mažiau streso. Taip pat buvo viena istorija, kai vyriškis liko neįgalus. Jis iškrito iš antro aukšto ir susilaužė stuburą. Lietuvis nemokėjo užsienio kalbų, ir man teko pranešti, kad nebevaikščios“, – skaudžias istorijas prisimena moteris.
Moko kitus norvegų kabos
Per emigracijoje praleistus šešerius metus Kristina praturtėjo. Šiuo metu jauna medikė važinėja nuosavu elektromobiliu, gyvena nuosavame name Brynės miestelyje, netoli Stavangerio. Nors darbo sąlygos idealios, o atlyginimas žymiai didesnis už kitų emigrantų iš Lietuvos, Kristina jau kurį laiką po darbo užsidirba papildomai. Idealiai norvegiškai kalbanti moteris pradėjo vesti šios kalbos kursus.
„Yra labai daug lietuvių, kurie nekalba nei viena užsienio kalba. O gyvenimas tampa kur kas lengvesnis, kai išmoksti. Mes gilinamės ne į rašymą ar gramatiką, o į kalbėjimą ir supratimą. Per tris savaites jau galima susikalbėti 16-a pagrindinių temų“, – sako emigrantė.
Jos nustatyta kaina – 100 kronų (maždaug 40 litų – LRT.lt) už akademinę valandą. Trys savaitės mokslų emigrantams atsieina 4,8 tūkst. kronų (apie 1,9 tūkst. litų), į kainą įskaičiuota ir visa mokomoji medžiaga, nieko pirkti nebereikia.
Laukia šeimos pagausėjimo
Tiesa, po maždaug pusės metų Kristinos gyvenimas iš esmės pasikeis. Vos prieš porą mėnesių ji sužinojo, kad laukiasi mažylio.
„Savo vyrą sutikau prieš dvejus metus pas vieną pažįstamą. Tas susitikimas, kaip sužinojau po metų draugystės, buvo lyg ir jo planuotas“, – pirmąją pažintį su vyru, kuris dirba vienoje statybų įmonėje vairuotoju, prisimena LRT Televizijos laidos „Emigrantai“ pašnekovė.
Nors Kristina kuriam laikui pristabdys darbą ligoninėje, nustos vesti kursus, gyventi vien iš motinystės pašalpos jai būtų negana. Čia lengva priprasti prie gero gyvenimo, ji žinojo, kad ateis tokia akimirka, todėl visą laiką kūrė planą B. Šeima nuomoja keturis butus – du Vilniuje ir du jų nuosavame name.
„Kiekvienas gali, svarbiausia – kažko norėti. Augau paprastoje šeimoje, ant lėkštutės man nieko nenešė. Savo pastangomis galima padaryti didžiulius dalykus, tik reikia labai stipriai norėti“, – įsitikinusi savo laimę Norvegijoje atradusi moteris.
