Pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje suformuota mažumos vyriausybė švenčia savo darbo metines. Nepasitvirtino skeptikų bei tokiais apsimetančių nuogąstavimai, esą skandalų drebinamoje Lietuvoje mažumos vyriausybė ilgai neišsilaikys. Tokių abejonių aplinkoje juolab svaresnis atrodo paties vyriausybės vadovo veiklos vaisius.
Gražus metinių akordas buvo ir paskelbti „Eurobarometro“ duomenys, rodantys lietuvius jau esant vienus labiausiai gyvenimu patenkintų europiečių.
Premjeras Gediminas Kirkilas pagrįstai gali džiaugtis stabiliu vyriausybės darbu, kadangi politinei sistemai, taip pat ir visuomenės savijautai stabilumas yra didelė gėrybė. Skandalams tapus pagrindiniu politinio elito vidinės kovos įrankiu, jau pats politinis elitas ima suvokti valstybės drebinimo, permainų, vyriausybės kaitų žalą saviems interesams. Mažumos vyriausybei netrukdė dirbti ir kitos partijos. Kai kurių papurkštavimai bei viešųjų ryšių akcijos buvo nulemtos vidinių problemų, taip pat noro įsiūlyti savo paramą.
Politinio elito interesų supratimą parodė Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai, palaikę mažumos vyriausybę. Konservatorių parama buvo reikšminga ne tik vyriausybės darbui, bet ir G. Kirkilui – tik vadovaujantis stabiliai vyriausybei jis galėjo sėkmingai perimti iš Algirdo Brazausko socialdemokratų partijos vairą. Tad G. Kirkilas per tuos metus ne tik premjeravo, bet ir įsitvirtino mūsų politinei sistemai gal net svarbesniame socialdemokratų partijos lyderio poste.
Premjeras savo veiklą pradėjo daug žadančiai – kalbomis apie būtinumą „skaidrinti“ valstybės valdymą ir kovoti su korupcija. Kadangi jokių realių tos kovos apraiškų visuomenei neteko regėti, tai rudenį premjeras ne tiek teisindamasis, kiek džiūgaudamas aiškinsis jo pažadus primenantiems įkyriems žiniasklaidos atstovams maždaug taip: esą pagrindinis kovos su korupcija būdas yra valstybės valdymo skaidrinimas, o jo vadovaujama vyriausybė šitai ir dariusi, tad reikia tik džiaugtis, kad nebuvę korupcinių skandalų, nes tai rodą korupcijos problemą esant gerokai perdėtą ir žiniasklaidos pernelyg išpučiamą.
Vyriausybė tęsė jau pradėtus darbus. Žmonės pajuto indėlių grąžinimo naudą. Premjeras gali prisiimti nuopelną dėl to, kad jam pavyko užbaigti ilgai valstybę kamavusią „istoriją“. Tačiau galima nujausti, jog grąžindama pinigus vyriausybė nutarė dalį jų „sudeginti“ – nesiėmė priemonių pažaboti infliaciją, kad finansų sistema patirtų mažesnį grynųjų pinigų spaudimą.
Vis labiau įsibėgėja naujos atominės elektrinės statybos projektas, pareikalausiantis ne tik didžiulių finansinių išteklių, bet ir naujų valstybinio valdymo įgūdžių. Juolab kad projektas bus įgyvendinamas korupcinės sistemos terpėje. Jau vien dėl šio projekto įgyvendinimo G. Kirkilas dės visas pastangas išsilaikyti premjero poste ne tik iki naujų Seimo rinkimų, bet ir po jų. Tad A. Kubiliui ir konservatoriams numatytas jų pramoktas ir vis geriau atliekamas viešų socialdemokratų rėmėjų vaidmuo.
Ko buvo tikėtasi iš G. Kirkilo ir jo vyriausybės? Drįstu manyti, jog ne vien valstybės valdymo stabilumo, kurį šiaip jau laiduoja visos vyriausybės. Dalis visuomenės laukė naujų idėjų ar projektų, kurie paskatintų socialinę sanglaudą, nustatytų tam tikras galimų visuomenės raidos „proveržių“ gaires, ypač valstybės demokratizavimo ir pilietinės visuomenės savikūros srityse. Tam vilčių teikė pirmieji G. Kirkilo pasisakymai.
Tačiau tos viltys greit išbluko. Juo toliau, juo labiau ėmė ryškėti prigimtiniai politinio nomenklatūrinio elito bruožai – nesiskaitymas su visuomenės nuomone, besąlygiškas savųjų gynimas, atstovavimas verslo ir finansiniams klanams. Kitaip tariant, laikomasi A. Brazausko įtvirtintos „vsio zakonno“ nuostatos net tada, kai jau ir teismai pripažįsta buvus ne visai „zakonno“.
Vyriausybės ir jos vadovo nenoras ar negebėjimas imtis rimtų socialinių problemų ypač tapo regimas apmokestinant aukštojo mokslo siekiantį jaunimą. Senokai neteko girdėti tokio viešai išsakomų banalybių koncentrato. Jaunimas apmokestintas net neįvertinus esamos aukštojo mokslo būsenos, neaptarus, koks turėtų būti kokybiškas universitetinio lavinimo „paketas“, koks aukštųjų mokyklų tinklas reikalingas Lietuvai, kokias nacionalinės ir regioninės reikšmės funkcijas atlieka dabartinės aukštosios mokyklos ir kokias turėtų atlikti.
Nebuvo atlikta jokių paruošiamųjų studijų – vien apmokestinimo vajus. Pastarasis buvo grindžiamas „giliamintiškais“ pasamprotavimais, esą konkurencingumą tarp aukštųjų mokyklų, o sykiu ir universitetų vertinimą nulemsią patys stojantieji savo įmokomis. Tačiau juk stojantis į aukštąsias mokyklas jaunimas neturi jokių galimybių įvertinti studijų kokybės, nes tų studijų paprasčiausiai nėra ragavęs, juolab nepajėgus lyginti kelių universitetų kokybės.
Įmokas už studijas mokantis jaunimas turės ilgą laiką murkdytis toje pat baloje, kol neįgaus išsilavinimo, nepastudijuos užsienio universitetuose. Jeigu stojantieji galėtų vertinti studijas, nebereikėtų tas studijas parengiančių mokslininkų. Samprotauti apie stojančiųjų ar studentų „įvertinimus“ ir tų vertinimų skatinamą konkurencingumą gali tik aukštojo mokslo problemų nepajėgiantys suvokti ir atsakomybę už tų problemų sprendimą nusimetantys politikai bei valdininkai.
Didelė dėmė G. Kirkilo politinėje biografijoje išliks jo laikysena a. a. Vytauto Pociūno žūties byloje. Ta dėmė ne tik premjero, bet ir Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus biografijoje. Šie valstybės vyrai mūru stojo už susikompromitavusią Valstybės saugumo departamento vadovybę, tad palaikė prieš žuvusį saugumo pareigūną nukreiptą šmeižto kampaniją. Derėtų priminti, jog žūties aplinkybių „tyrėjai“ visiškai pasikliovė baltarusių saugumiečių versijomis, nesiteikdami visuomenei atsakyti net į paprasčiausius klausimus. Aukštųjų mūsų valstybės vyrų pastangomis V. Pociūno žūties aplinkybių tyrimas buvo suklastotas ir numarintas.
Kaip eilinių muilo burbulų pūtimas suvoktinos užuominos, esą VSD vadovo nušalinimu buvusios suinteresuotos tam tikros politinės partijos, norėjusios tame poste turėti savą žmogų. Kai kurios partijos – labiausiai socialdemokratai - gal ir norėtų tokio žmogaus, tačiau juk ne partijos nustatė V. Pociūno valdybos tyrimų kryptį, ne partijos nušalino V. Pociūną nuo darbo ir atidavė jį į priešininkų rankas.
Tik visiški naivuoliai galėtų tikėtis, jog V. Pociūno išsiuntimo Baltarusijon ir žūties aplinkybės bus ištirtos – pernelyg daug institucinio melo ir aukštųjų vyrų išsisukinėjimų suversta ant kapo. Naujas „tyrimas“ galėtų pateikti visuomenei tik naują šmeižto dozę. Netiesiogiai apie tai jau užsiminta. Panašiai rutuliojosi ir a. a. Gintaro Beresnevičiaus žūties aplinkybių tyrimas. Nei premjeras, nei prezidentas nepasinaudojo savo konstitucinėmis galiomis išsiaiškinti tiesą. Ir nepasinaudos.
