Vilnietis Mindaugas Gudas šiandien dirba reabilitacijos centre „Naujas gyvenimas“, kuriame padeda priklausomiems žmonėms. Jis sako, kad stebint juos įžvelgia dalelę savęs.
„Šiandien reabilitacijos centre padedu tokiems žmonėms, kaip aš. Matau jų elgesį – kaip jie priekaištauja, manipuliuoja, meluoja ir juose aš matau save. Bet vis tiek aš jiems stengiuosi padėti. Toks yra mano tarnavimas šią dieną“, – kalba jis.
Jo narkotikų kelionė prasideda dar jaunystėje – 18 metų pirmą kartą pavartojęs heroino jis užsikabino ant euforijos pliūpsnio, o vėliau sustoti nebegalėjo.
„Mano vienas rimtesnių bandymų vartoti narkotikus buvo 18 metų, kai buvau įkalinimo įstaigoje. Tai iškart buvo heroinas. Aš pabandžiau – jis man patiko. Pabandžiau iš įdomumo, buvo tai madinga tais laikais.
Vėliau, pabandžius, dingo visos kasdienės problemos, buvau euforijoje ir kasdien tai norėjosi kartoti. Ta euforija mane buvo apėmusi tol, kol prasidėjo pirmosios problemos – melavimas artimiesiems, skolos. Pirma malonu, po to vartoji, nes reikia“, – patirtimis dalinasi jis.
Neigimo liga
Mindaugas sako, kad priklausomybė – neigimo liga. Priklausomas žmogus negali blaiviai mąstyti, o jo smegenys nori tik kartoti tą pačią būseną, kuri apima narkotikams patekus į organizmą.
„Pirmasis vartojimas tęsėsi apie 6 metus, kol buvau įkalinimo įstaigoje. Paskui aš žinojau, kad tai yra problema, bet nebegalėjau sustoti, nes priklausomybė yra ir neigimo liga. Neigi akivaizdžias problemas, pasekmes. Aš žinojau, kad turiu problemų, bet smegenys norėjo kartoti tą pačią būseną. Joms buvo neįdomu, ar turi problemų, ar miegi gatvėje, ar gyveni laiptinėje, ar tu valgęs, ar purvinas. Jos tiesiog nori kartoti tą būseną.
Supranti, kad tai yra blogai, bet vis vien negali sustoti. Gaunasi užburtas ratas. Kai supratau, kad turiu problemą, pirmiausia nieko nedariau, nes noras vartoti buvo didesnis už problemą.“
Įsitraukus į narkotikų liūną vienas po kito buvo prarasti draugai, vėliau artimieji. Kaip sako pats Mindaugas, draugus pradėjo keisti bendraminčiai, su kuriais jis dalindavosi švirkštais.
„Gauti heroino buvo taip lengva, kaip parduotuvėje duonos nusipirkti“
Išėjus iš įkalinimo įstaigos kurį laiką narkotikų nebereikėjo – gyvenimą užpildė nauja aplinka, nauji įspūdžiai. Tiesa, po kiek laiko poreikis vartoti grįžo. Tada vyras pradėjo lankytis klubuose, kuriuose gaudavo silpnesnių narkotikų. Bet visgi kelias vėl nuvedė prie heroino.
„Mano smegenys jau buvo pažeistos ir greitai vėl panoro grįžti prie geros būsenos. Pradėjau lankytis klubuose, visai atsitiktinai radau žmonių, kurie vartoja ekstazę, amfetaminą, visokias kitas stimuliuojančias medžiagas. Tai tęsėsi gal pusę metų.
Vėliau po tų vartojimų klubuose man būdavo labai bloga, bet aš žinojau, kaip pašalinti visų šių narkotikų poveikį – reikia heroino. O tuo metu žinojau tik vieną vietą, kur gauti heroino – čigonų taboras. Tada vėl prasidėjo mano kelias prie narkotikų“, – pasakoja jis.
2003-ieji, kaip pasakoja pats Mindaugas, buvo taboro klestėjimo metai. Tuo metu heroinas buvo prieinamas bet kam bet kuriuo paros metu.
„Kada vartoji heroiną, kitų narkotikų nebereikia. Gauti heroino tabore buvo taip pat lengva, kaip parduotuvėje duonos nusipirkti. Tie metai buvo taboro klestėjimo laikotarpis – pardavinėdavo kiaurą parą, beveik kiekviename name ir jokių problemų gauti nebuvo“, – apie tuometę situaciją pasakoja jis.
Pasiteiravome, kiek pinigų paprastai narkotikams išleisdavo pats Mindaugas. Jis sako, kad augant priklausomybei, auga ir suma:
„Pradėjus vartoti užtekdavo 20 litų per dieną, vėliau reikėjo ir 200. Tolerancija narkotikui auga. Organizmas pripranta prie pirminės dozės ir tas narkotiko poveikis nebėra toks ilgas. Ribos nėra. Visada norisi jaustis vis geriau ir geriau. Aišku, aš visada stengdavausi vartoti po truputį, nes dažnai matydavau žmones, kurie perdozuoja ir miršta. Kuo daugiau narkotikų yra, tuo daugiau ir vartoji.“
Svarbiausia – dar viena dozė
Su priklausomybe ateina ir laki vaizduotė. Vyras sako, kad norint gauti pinigų išsigalvoji pačių fantastiškiausių istorijų, o dėl jų – prasidėjo ne tik melas artimiesiems, bet ir pirmosios vagystės. Melas mamai privedė prie dugno – Mindaugas neteko stogo virš galvos, teko prisitaikyti prie gatvės gyvenimo.
„Tam, kad gautum pinigų, pasitelki labai galingą vaizduotę. Sukuri įvairiausių būtų ir nebūtų istorijų ir pats jomis pradedi tikėti, o kai pats tiki, lengviau įtikinti kitą. Paprastai aš eidavau vogti – man tai patikdavo.
Kol leisdavo galimybės, vogdavau prabangius rūbus. Vėliau, kai išvaizda nebeleisdavo eiti į tokias parduotuves, eidavau pigesnių daiktų vogti. Vėliau ir maistą, o galų gale niekur negalėdavau užeiti, nes apsauginiai jau pažino mane ir iškart vydavosi.
Tokiais momentais kreipdavausi į mamą, kol kartą ji manęs pradėjo į namus nebeįsileisti. Tada supratau, kad pasiekiau dugną – manęs atsisakė visi, netgi mama.
Aišku, aš pykau, jaučiau neteisybę ir man teko eiti gyventi į gatvę. Tada aš jau nebežinojau, kaip gauti pinigų“, – prisimena vyras.
Asmeninio gyvenimo nėra, yra tik narkotikai
Pašnekovas pasakoja, kad gyvenimas gatvėje sukosi tik apie viena – svaigalus. Jis sako, kad net maisto tuo metu nepirkdavo – pinigus taupydavo stimuliuojančioms medžiagoms, o maistą vogdavo. Baisiausia priklausomam žmogui – laukimas.
„Aš gatvėse gyventi nemoku. Tu ryte gali atsibundi rūsyje, laiptinėje, kur žadina policija, nes kaimynai ją iškviesdavo. Penktą ryto išveja iš laiptinės ir iškart eini nusipirkti narkotikų. Tada lauki iki devintos, kol atsikels prekeiviai ir galėsi nusipirkti.
Visą tą laiką kažkur reikėdavo pralaukti – ar autobusų stotyje, ar dar kur. Priklausomam žmogui baisiausia būsena yra laukti – net 15 minučių man būdavo tragedija. Tada kai pavartoji, vėl viskas prasideda iš naujo ir vėl ieškai pinigų narkotikams. Išnaudoji visas galimybes – kur kas guli ne vietoje, tą paimi“, – prisimena jis.
Gyvenimas bei vartojimas gatvėje vyrą privedė prie ligoninės lovos. Panirus į komą vyro artimiesiems buvo pranešta skaudi diagnozė – Mindaugas gali neišgyventi. Tiesa, po kelių dienų jis iš komos pabudo, tačiau su skaudžiomis pasekmėmėmis – reikėjo iš naujo mokytis vaikščioti.
„Gyvenant gatvėje aš vartojau daug, retai keisdavau švirkštus, dėl to turėjau kraujo užkrėtimą ir plaučių uždegimą. Aš patekau į ligoninę, prabuvau komoje ir gydytojai sakė, kad aš neišgyvensiu – plaučiuose rinkosi kraujas, skysčiai, bet po kelių dienų aš atsigavau ir gana ilgą laiką praleidau ligoninėje.
Tada svėriau gal 50 kilogramų, mokiausi iš naujo vaikščioti ir kai mane išleido iš ligoninės, pamenu, kad pirma mintis mano buvo: „gerai būtų vėl pavartoti“.“
Galiausiai išsekus bet kokiems pinigų prasimanymo būdams Mindaugas suprato, kad turi kažką keisti. Prisiminęs nemokamą reabilitacinę programą jis pradėjo kelionę sveikimo link.
„Aš tuo metu prisiminiau Marių Balčiūną, kurio krikščioniška pagalba man anksčiau buvo nepriimtina. Visus pinigus buvau išleidęs narkotikams, todėl iki centro aš pėsčiomis ėjau 30 kilometrų. Apie 11 valandą vakaro pasibeldžiau į centro langelį ir pasakiau, kad man reikia pagalbos. Ten prasidėjo mano kelias į sveikimą ir pokyčius“, – pasakoja vyras.
Tikėjimas atvedė prie dėkingumo
Mindaugas sako, kad susitaikyti su taisyklėmis ir autoriteto neturinčiais žmonėmis, kurie jam sakydavo, kaip elgtis, būdavo labai sunku. Viduje pynėsi maištas ir dėkingumas. Dėkingumas tiems, kurie jam padėjo. Labiausiai padėjo iš naujo atrastas Dievas.
„Aš jau anksčiau esu skaitęs Bibliją, bet dabar pradėjau į ją labiau gilintis. Man visada reikėdavo viską pagrįsti faktais, kad patikėčiau. Mano gyvenime atsirado malda, dėkingumo jausmas. Buvau dėkingas žmonėms, kurie aukoja savo laiką, žinias man.
Bet vis vien manyje maišėsi dėkingumas su maištavimu – taip sunku man buvo prisitaikyti“, – sako jis.
Jau dvejus metus Mindaugui narkotikai liko tik prisiminimas. Pavyko atsisakyti senų įpročių, senos kalbėjimo manieros. Jis neprisimena jį apėmusios euforijos pavartojus, bet teigia nežinantis, kaip gyvenimas pasisuks toliau.
„Liko prisiminimai – visas Vilnius yra mano vartojimo zona. Aš einu gatvėmis ir vis galvoju – šitoje vietoje aš vogiau, čia vartojau, čia bėgau nuo policijos. Kartais aš bandau prisiminti poveikį pavartojus, bet negaliu prisiminti.
Pamenu, kad buvo gera, bet negaliu prisiminti, kaip gera. Kartais dar ir dabar jaučiu, kad smegenys mane nori apgauti ir nežinau, ar daugiau niekada joms tai nepavyks. Niekada nežinai, kaip gyvenimas pasisuks.“
