Atrodo, kad mūsų, žmonių, optimizmas yra genetiškai suformuotas ir neįveikiamas. Tik tuo galima paaiškinti faktą, kad kiekviena karta turi iš naujo savo kailiu pasimokyti, jog laiko tėkmė ir gyvenimo gerėjimas nėra tas pats.
Bet nėra ir priešingai, tas optimizmas pagrįstas, jis tik nesaikingas (arba žioplokas). Laiko tėkmė, jei skaičiuosime istoriniais masteliais, tikrai neša pažangą ir gerovę. Dar nebuvo (tikrai?) kartos, kuri gyventų blogiau už savo tėvų kartą, nekalbant jau apie senelius.
Krizė yra cikliškumo, o ne judėjimo krypties pakeitimo liudijimas. Todėl visi ir dairomės – ar jau dugnas, ar jau bent kas nors ir net bent kur nors, nebūtinai Lietuvoje, gerėja?
Ypač gręžiojam kaklus Baltijos valstybėse.
Atrodė, jau niekada taikos metu negali pasikartoti tiesiog katastrofiškas ekonomikos smukimas – dvidešimt, trisdešimt, net keturiasdešimt procentų, kaip kad buvo 1990-1993 metais. Bet štai Baltijos valstybės vėl sutartinai įrodo, kad lyg ir gali. Sisteminiai pertvarkymai baigti, komandinė ekonomika likviduota, integracija į normalią regioninę (ir pasaulio) ekonomiką įvyko – o 2008-2009 metais gamybos apimtis vėl žada kristi 20-30 procentų.
Šį kartą tokį didelį ekonomikos krizės mastą mums nulėmė mūsų ūkinio ciklo amplitudė.
Iki 2008 metų antrosios pusės, kai krizė jau tapo akivaizdi, visuotinė ir gili (per visus 2008 metus bendrasis vidaus produktas (BVP) Europos Sąjungoje (ES) ir JAV dar paaugo apie 1 proc.), BVP didėjo 2-3 proc. kasmet. Todėl ekonomikos smukimas šįmet 3 ar net 4 proc. Vakarų Europoje ir JAV reiškia jų bloškimą dviem metais atgal. Vokietija ir daugelis kitų valstybių pagal savo nacionalinės pajamas atsidurs 2007 ar net 2006 metų lygyje.
Baltijos valstybių ekonomikos iki 2008 metų augo 8-10 proc. kasmet. Jos irgi pagal gamybos lygį dabar partrenktos atgal į 2006 metus. Tačiau tokiam atsitraukimui, beveik analogiškam krizės stipriau ištiktose Vakarų šalyse, „prireikė“ gamybos smukimo 20-25 procentais.
Kitaip tariant, Vakarų Europoje gamyba smuks 4-5 procentais ir BVP atsidurs 2006 metų lygyje, Baltijos valstybėse gamyba smuks 20-25 proc. ir BVP atsidurs 2006 metų lygyje.
Skirtumas tik tas, kad mūsų padėtis dar gali blogėti, kai tuo tarpu pas daugelį ES „kolegų“ gan aiškios padėties gerėjimo perspektyvos aiškesnės.
Rugsėjo 18 d. Olivieris Blanchardas, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) Tyrimų departamento direktorius, paskelbė: ekonomikos traukimasis (recesija) pasaulyje baigėsi, prasidėjo ekonomikos atsikūrimas.
Taip, ekonomika šįmet pasaulyje smuks 1,4 proc., bet 2010 m. jau pakils 2,5 proc. (balandžio mėnesį TVF tikėjosi 1,9 proc. augimo; dabar pataisa padaryta ryšium su tuo, kad antroje 2009 metų pusėje jau laukiamas pagyvėjimas).
Atskirose šalių grupėse irgi panašiai. Išsivysčiusiose šalyse ekonomika smuks 3,8 proc., bet kitąmet jau kils, nors tik 0,6 proc. (Jei dar konkrečiau – JAV smuks 2,6 proc. 2009 m. ir kils 0,8 proc. 2010 m.; Europos Sąjungoje smuks 4,7 proc. 2009 m. ir dar 0,1 proc. 2010 m.; Rusijoje smuks 6,5 proc. 2009 m. ir kils 1,5 proc. 2010 m.; Kinijos ūkis tik kils – 7,5 proc. 2009 m. ir 8,5 proc. 2010 m.).
Vidurio ir Rytų Europos regione, kuriam TVF priskiria ir Baltijos valstybes, ekonomika 2009 m. smuks 5 proc., o 2010 m. jau kilstels 1 procentu.
Mes įnešim didelį indėlį į tuos 5 procentus, kuriais susitrauks šįmet regiono ūkis, ir dar tempsim jį atgalios kitąmet: TVF mums numatė (gegužės mėnesį) ekonomikos smukimą ir 2010 metais: Estijai – 1 proc., Latvijai – 2 proc., Lietuvai – 3 proc. (DnBNord banko analitikai numato 2 proc. smukimą, Lietuvos bankas – 5,2 proc.).
Prieš pusantrų metų (2008 m. vasarį) TVF specialistai manė, kad Baltijos valstybių ūkis turi galimybių „tūpti“ švelniau, nes jose (a) kapitalo rinkos visiškai atviros, (b) darbo jėga labai mobili, o (c) vyriausybės itin ryžtingai įsipareigoję išlaikyti stabilius nacionalinių valiutų kursus.
Kad švelnusis nutūpimas tikrai įvyktų, TVF ekspertai numatė tokius ekonominės politikos „imperatyvus“:
pirma, nesiekti kompensuoti smukusios paklausos fiskalinės politikos priemonėmis;
antra, palengvinti gamybos ir investicijų perorientavimą nuo vidaus paklausos (būsto statyba) prie eksporto prekių ir paslaugų kūrimo (apdirbamosios pramonės ir turizmo plėtojimo);
trečia, darbo užmokestis turi išlikti slankus ir ne tik laisvai kilti, bet ir smukti, jei įmonių konkurencingumo išsaugojimas to reikalauja (pasitelkti imigrantų darbo jėgą, jei reikia);
ketvirta, sustiprinti finansų priežiūrą (skolinimasis sumenko, užtat rūpestį gali kelti finansinių institucijų pasirengimas ekonomikos smukimui; be bendradarbiavimo su ES ir motininiais bankais čia daug nepasieksi).
Šiandien, po pusantrų metų, galime drąsiai konstatuoti: pirmosios trys sąlygos visiškai įvykdytos (nė minties nebuvo apie paklausos sužadinimą, net atvirkščiai – vaikomasi biudžeto subalansavimo; investicijų būstui valdžiai nė stabdyt nereikėjo, nukeipo savarankiškai; darbo užmokestis prireikus mažinamas su pavydėtinu, Vakarų Europos šalyse neįmanomu lengvumu), ketvirtoji sąlyga – visiškai nesuvaldyta (fiskalinis susipančiojimas, valiutų valdybos surakinta pinigų politika, didžiausios Europoje bankų paskolų palūkanos).
Bet iliuzijų apie geidautiną ar svajotiną didelį finansinį savarankiškumą puoselėti nereikėtų. Finansiniai ekonomikos reikalai visur yra pasauliniai, ne nacionaliniai. Yra kapitalo ar nėra, atveža jį į šalį ar lanku ją aplenkia, skolintis lengva ar sunku, palūkanos normalios ar dangaus keršto šaukiasi – lemia realiosios ekonomikos būsena.
Visada turiu mintyse sąrašą kuklių prekių (jis, žinoma, kaskart keičiasi), kurių vis nerandu parduotuvėse. Jūs taip pat? Štai apie tai ir yra šis straipsnelis.
