Operacija prieš užsilikusį nemokamo aukštojo mokslo principą buvo ruošta ir įvykdyta pagal geriausias nomenklatūrinės karybos taisykles: gandais apgaubtas, tačiau nuo visuomenės slepiamas pasirengimo etapas, demagogiškų kalbų apie mokymo kokybės gerinimą skleidimas ir galop viešas partijų susitarimas.
Negali sakyti, jog toje operacijoje visiškai nebuvo viešumo. Kadangi kilo šioks toks pasipiktinimas dėl mokesčio už aukštąjį mokslą, tai pagrindiniai „reformatoriai‘ buvo priversti apsireikšti televizijos ir radijo studijose. Ir ką gi išvydome bei išgirdome? Demagogijos vingrybes, ritualinius užkeikimus „iš tiesų, iš tiesų aš sakau jums“, taip pat neslepiamą aroganciją bei panieką tiems, kurie drįsta klausinėti, juolab nesutikti. Numota ranka net į patyrusių dėstytojų, taip pat akademinės bendruomenės atstovų palaikomų visuomenės judėjimų pareikštas nuomones.
Viešos diskusijos akivaizdžiai parodė, kaip stipriai elito sluoksniuose įsišaknijęs nomenklatūrinis mentalitetas ir kaip naujomis sąlygomis reiškiasi sovietinės nomenklatūrinės mąstysenos pavidalai. Viskas sutariama siaurame ratelyje, nekreipiant dėmesio į galimų oponentų argumentus. Sprendimai nuleidžiami iš viršaus, pasitelkiant tiems sprendimams reikalingus „ekspertus“, kurie noriai atlieka savo vaidmenį. Juolab kad už vaidmenis gerai sumokama, leidžiama patirti valdymo galios teikiamą malonumą, kurį padvigubina suvokimas, jog už pasekmes niekaip ir niekad nereikės atsakyti. Tad nestebina išviršinis patiriamo malonumo pavidalas – arogancija.
Visos galimos neigiamos pasekmes, kaip jau įprasta, bus priskirtos neišvengiamoms reformų blogybėms ir nurašytos. Juk joks ilgus metus dirbantis aukšto rango švietimo ar mokslo valdininkas nieku gyvu neprisiimtų atsakomybės ir už dabartinę padėtį, kurią „reikia reformuoti“, niekam neįdomu, kodėl tokia padėtis susiklostė ir kodėl taip ilgai niekas nekreipė dėmesio į neigiamas aukštojo mokymo raidos tendencijas. O kas šiuo metu aiškinasi, kodėl panaikinamas profiliavimas gimnazijose ir kam toks eksperimentavimas buvo reikalingas? Jis akivaizdžiai nepasiteisino ir „sugadino“ gyvenimus daliai abiturientų, kurie nebegalėjo rinktis norimų specialybių, nes mokyklą baigė „ne to profilio“, tačiau tie patys valdininkai vykdys naujus daug kainuojančius švietimo eksperimentus.
Nors dalis akademinės bendruomenės nesutiko su „reformatorių“ siekiu apmokestinti visą aukštojo mokslo siekiantį jaunimą, tačiau ta bendruomenė, kaip visuma, išliko gana pasyvi vykdomos operacijos stebėtoja. Kodėl? Juk akademinėje bendruomenėje esama žmonių, gerai suvokiančių socialinę bei kultūrinę aukštojo mokslo reikšmę valstybei, juolab siaurakaktiškai šioje srityje diegiamų laisvos rinkos principų ydingumą.
Drįsčiau manyti, jog atsakymas yra paprastas – didžioji akademinio elito dalis, nuvarginta nesiliaujančių nepriteklių, buvo sugundyta pažadu kelti atlyginimus. Politinis elitas leido suprasti, jog kaip tik dalį studentų naujų įmokų universitetai galės panaudoti atlyginimams padidinti. Tačiau ar nuo tokio padidinimo automatiškai pagerės mokymo kokybė? Abejotina. Ir štai kodėl.
Nebuvo kalbama apie tai, kodėl smuko aukštojo mokymo kokybė, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų srityje. Viena priežasčių ta, kad įtvirtinus ydingą aukštojo mokslo finansavimo sistemą, pagrįstą didelės „stokos principu“, universitetai buvo priversti paprasčiausiai užsidirbinėti pinigus mokamomis vakarinėmis, neakivaizdinėmis ir kitokiomis studijomis. Universitetai išmoko šitai daryti taip gerai, jo kai kuriuose tokios mokamos studijos ėmė gerokai viršyti dienines ir nemokamas.
Šiuo metu gerbiami mokslininkai, habilituoti daktarai bei profesoriai užsidirba skaitydami paskaitas neakivaizdininkų srautams. Visi suvokia, jog čia kokybė nei būtina, nei reikalinga – jūs mums pinigus, o mes jums diplomą. Tokia nuostata veikia visą mokymo sistemą, kuriai nepaliaujant reikia pinigų. Tad kaip atlyginimų kėlimas galėtų pagerinti mokymo kokybę? Juk pakėlimas savaime nepertvarkys visos mokymo sistemos ir neišlaisvins jos iš finansinės stokos gniaužtų.
Prisiminime, jog prieš kokį dešimtį ar daugiau metų teisėjams atlyginimai buvo pakelti į anuo metu neįsivaizduojamas aukštumas aiškinant tokį pakėlimą būsiant gerą vaistas nuo korupcijos. Pasiteisino nuogąstavimai tų, kurie manė korupciją tik dar labiau išplisiant. Beje, korupcijos teisėsaugoje išplitimas netrukdo ketinimams aukšto rango teisėjams pridėti dar ir tryliktą atlyginimą.
Šiuo metu joks atlyginimų pakėlimas dėstytojams nebus pakankamas, kad jie galėtų susimažinti pedagoginius krūvius ir labiau atsidėti moksliniams tyrinėjimams. Dėstytojams truks pinigų dėl daugelio priežasčių – dėl paimtų kreditų būstams, dėl vaikų studijų užsienyje, dėl infliacijos ir pan. Todėl struktūrinė aukštojo mokslo reforma turėtų būt grindžiama politiniais susitarimais dėl universitetų tinklo bei jo valdymo, universitetinio mokymo turinio bei kokybės, taip pat aukštos kvalifikacijos dėstytojų darbo sąlygų, o ne vien dėl studentų apmokestinimo.
Svarstant įvairias galimas studentų visuotinio apmokestinimo pasekmes, neatmestina ir galimybė, jog tikrovėje universitetinis mokymas rutuliosis įprasta linkme, o krizės apraiškų dar padaugės. Jei susiformuos užsienin studijuoti išvykstančio gabaus jaunimo banga, tai universitetai bus priversti vilioti jaunimą ne mokymo kokybe bei jų gebėjimams keliamais reikalavimais, o palengvintomis dieninėmis studijomis. Kitaip tariant, aukštojo mokslo imitacija. Na, bet tokiu atveju vėl bus galima imtis reformų – didinti mokesčius už mokymą, o gal ir privatizuoti nemenką turtą valdančias aukštąsias mokyklas.
