Bandymas buvo itin sėkmingas – 48 val. bėgimo pasaulio čempionate Vengrijoje įveikė 394,399 km, bendroje įskaitoje buvo šeštas, o savo amžiaus grupės kategorijoje – antras.
Pats klaipėdietis tai įvardija kaip iki šiol didžiausią savo gyvenimo iššūkį ir netgi kaip pokštą.
„Pirmą kartą debiutuoju tokioje distancijoje, tokio ilgio varžybose. Prieš tai esu bėgęs daugybę kitų ilgų distancijų – be abejo, maratoną, 100 km, 24 val. bėgimą įveikiau du kartus pasaulio ir Europos čempionatuose, bet bėgti 48 val. dar nebuvau bandęs“, – su šypsena sako R. Seitkalijevas.
Pasiruošimas truko penkis mėnesius
Ne kartą jėgas išbandęs 24 val. bėgimuose vyras puikiai žino savo kūno galimybes, o jos itin plačios, mat net po paros bėgimo jėgų likdavo nemažai. Dar visai neseniai jis nė nežinojo apie tokias varžybas, o vos sužinojęs suprato – reikia save išbandyti.
Tad po paros bėgimo Taivane vykusiame pasaulio čempionate praėjusių metų gruodį, kur komandinėje įskaitoje pelnė pirmą vietą, jau sausį prasidėjo pasiruošimas dar didesniam iššūkiui.
„Kurį laiką svarsčiau, ar spėsiu atsigauti po 24 val. bėgimo, klausiau patarimo ir kitų sportininkų, patyrusių šioje srityje, ką daryti, jie sakė, kad jei tik yra noras, jei sveikata leidžia – ruoškis. Sausio pradžioje, iškart po Naujų metų, pradėjau ruoštis savo gyvenimo pokštui, kaip jį vadinu.“
Pasiruošimas, kaip sako pats Ruslanas, nebūna vien rožėmis klotas, buvo ir pakilimų, ir nuopuolių, visko nelengvino ir Taivane patirta trauma – likus kelioms valandoms bėgimo ėmė tinti ir skaudėti čiurną.
Laiko tarpas nuo čempionato iki pasiruošimo pradžios buvo per mažas, kad trauma išgytų, tad ji vis primindavo apie save skausmu, praeitas ir toks etapas, kai kojos negalėjo nė priminti, bet kreipusis į medikus atsistatydavo ir vėl grįždavo prie treniruočių su mintimi, kad viskas bus gerai.
„Tokią distanciją bėgant turi būti pozityvus, turi galvoti, kad viskas bus gerai, nes kitaip net neverta stoti prie starto linijos“, – entuziastingai kalbėjo pašnekovas.
Bėgimą skyrė netikėtai mirusiai seseriai
Pasiruošimą aptemdė ir staigi, netikėta sesers netektis – jos gyvybė užgeso kone gimtadienio dieną, po trijų valandų ji būtų šventusi 41-ąjį gimtadienį. Sesuo visada buvo aistringa Ruslano palaikytoja:
„Prieš keturias savaites atsitiko nelaimė šeimoje, labai netikėtai, staiga netekau sesers, kuri buvo didžiulė mano palaikytoja, atvykdavo į varžybas, kur jos bebūtų, bet kuriame Lietuvos mieste – vykdavo ir po 300-400 km, kad mane palaikytų.
Kai jos netekau, buvau labai sukrėstas ir netgi palūžęs, galvojau, gal net nevykti į šį pasaulio čempionatą, gal atidėti, nes tokie sukrėtimai neprisideda prie aukšto sportinio rezultato.
Praėjus kiek laiko nusprendžiau, kad vis tiek turiu vykti į čempionatą, kad gyvenimas nesustoja ir kodėl gi neskyrus šio didžiausio savo gyvenimo iššūkio savo mylimai sesutei, kuri netikėtai paliko šį pasaulį. Ji buvo viena iš mano motyvatorių ir noriu šį bėgimą paskirti jai.“
48 valandas bėga be miego
48 val. bėgimas vyksta be pertraukų ir be miego, nors, kaip sako, kiekvienas atletas renkasi pats, bet tai – nerašyta taisyklė. Visas dvi paras vyksta negreitas, bet stabilus judėjimas į priekį, kaip pažymi pašnekovas, svarbiausia tinkamai paskirstyti jėgas ir nuolat judėti, kad galutiniame rezultate surinktų kilometrų skaičius būtų kuo didesnis.
„Reikia pasiskirstyti, pasilikti didesnį jėgų rezervą antrai parai. Pirmąją parą vyksta, kaip sakau, pasisaugojimas, ir tada, kai lieka 24 val., galima atiduoti visas jėgas, ypatingai likus 12 val. ar mažiau, tada taupytis nebelieka kam, turi atiduoti visas likusias jėgas, kurių neišeikvojai“, – paaiškino.
Su Ruslanu kalbėjomės prieš jo startą pasaulio čempionate, tada jis skaičiavo, kad per 24 val. bėgimą įveikia apie 260 km, tad per 48 val. planavo įveikti 400 km, tačiau pasisekė ne ką mažiau – įveikti 394,399 km yra geriausias pasiekimas Lietuvos istorijoje.
Bėgant valgo ir lašinius, ir traškučius
Vienas svarbiausių akcentų tokiame bėgime – pakankama mityba ir skysčių vartojimas. Ir nors daugelį tai nustebins, bėgimo metu vartojami ne tik sportiniai geliai ir gėrimai, bet ir tai, ką daugelis priskirtų nesveikam maistui.
„Sako, pirmas požymis, kad bus prastos varžybos, jeigu jau bėgikas nebevalgo ir nebegeria – reiškia ultramaratonas jam nepavyks. Stengiausi kuo ilgiau laikytis maitinimosi plano. Galima sakyti, vien dėl to iš Lietuvos vykome automobiliu, kad galėtume įsidėti daug lietuviško maisto, netgi lietuviški lašiniai įeina į racioną (juokiasi).
Valgomas ir ne itin sveikai skambantys gėrimai ir maistas – kola, bulvių traškučiai, visokie guminukai, kurie ultramaratone įgauna didelę reikšmę, nes turi daug kalorijų mažame kiekyje, tai yra svarbiausia. Ir maitintis kartais reikia net per prievartą“, – kalbėjo R. Seitkalijevas.
Kalbai pasisukus apie motyvaciją ir kaip save motyvavo, užklupus sunkiausiems momentams, vyras šypteli – jis puikiai žinojo, kad sunkūs etapai ateis ir tam buvo pasiruošęs. O tam, kad motyvacijos nepritrūktų, į Vengriją vyko ne vienas, o su palaikymo komanda.
Be to, Ruslanas turi stiprų ne tik artimųjų, bet ir tautiečių palaikymą, kurių žinutės plūsta socialiniuose tinkluose. Sako, tai taip pat paskatino nepasiduoti juodžiausiais momentais, nes nešė atsakomybę ne tik už save, bet ir už visą lietuvių tautą.
Ilgesnius bėgimus pasiliks ateičiai
Po ilgos distancijos bėgimo prireiks laiko atsistatyti, vyras juokiasi, kad kurį laiką tikrai bus sunku užlipti ir nulipti laiptais, o kaip seksis susigrąžinti jėgas – bus matyti. O ir užsiminus, kad po tokio iššūkio lauks dar ilgesnės distancijos, Ruslanas šypteli – kol kas didesnių planų neturi.
„Dabar jau sustosiu ties tokiais iššūkiais. Nesakau, kad visam laikui sustosiu, bet iki kokių 50 metų tikrai nedidinsiu, o sulaukęs 50-ies galbūt išbandysiu bėgti ir tris paras ar daugiau, bet kol kas nedidinsiu ir gyvenu su mintimi, kad grįšiu į 24 val. bėgimą, kuriame mes, Lietuva, esame stipriausi pasaulyje kaip komanda.
48 val. yra daugiau pasimėginimas, tuo labiau, šiais metais nevyksta joks 24 val. bėgimo pasaulio čempionatas, o 48 val. pasaulio čempionatas vyksta Vengrijoje – kodėl nesudalyvauti?
Aplinkybės taip sukrito, norėjau išmėginti save, patirti naujų emocijų, įspūdžių, pojūčių, bet nežinau, ar prisirišiu prie šios rungties. Kita vertus, nežinau, gal tai taps mano mėgstamiausiu sportu ir sakysiu, kad kitų nereikia, nes šis pats brangiausias ir maloniausias“, – su šypsena veide svarstė klaipėdietis R. Seitkalijevas.
