Nors mes lietuviais esame ganėtinai santūrūs ir ramūs žmonės, kartais visgi leidžiame sau atsipalaiduoti, išlieti jausmus, kartais netgi agresiją. Dažnai tai nutinka stebint sporto, ypatingai krepšino varžybas, o kas vyks šalyje rengiamo Europos krepšinio čempionato metu tiksliai pasakyti negali niekas.
Ar lietuvių sirgaliams būdingas fanatizmas, t.y. perdėtas, beatodairiškas atsidavimas kokiai nors veiklai – šiuo atveju mėgstamos komandos palaikymui? Ar tai tik didžiulė aistra sportui ir akimirkos emocijos, dėl kurių trumpam prarandame savitvarda? Kokie mes esame sirgaliai? Apie tai kalbėjome su sociologais ir psichologais.
Aistra sportui ar galimybė išlieti emocijas?
Kaip teigė Europos Parlamento narys, humanitarinių ir socialinių mokslų daktas Leonidas Donskis, norint plačiau kalbėti apie krepšinio sirgalius reikia juos pažinoti. „Nėra nei vienos aistros pasaulyje, kuri būtų racionali, visos žmogaus aistros yra irracionalios. Kiek jos yra destruktyvios? Vienos daugiau, o kitos mažiau.
Jeigu žmogus tiek atsidavęs sportui, kad gali sekioti paskui komandą ir gyventi tokį gyvenimą, tai rodo, kad jis didelę dalį savo asmenybės ir energijos yra atidavęs savo meilės objektui. Klausimas – ar į šitą aistrą atkeliauja neapykanta? Jeigu žmogus be apykantos gali būti atsidavęs komandai, susitapatinti su ja, su mylimais sportininkais, tame aš nieko blogo nematau. Ko gero didysis sportas būtų neįmanomas be šitų žmonių kategorijos – jų yra visame pasaulyje“, ‒ kalbėjo visuomenės veikėjas.
Psichologo dr. Mariaus Daugelavičiaus teigimu, vadinamas „sirgalių fanatizmas“ iš tiesų geriau gali būti įvardijamas kaip šešėlinė žmogaus pusė. „Kiekvienas žmogus turi savo „fasadinę pusę“, t.y. kaip jis bando pateikti save gyvenime, kaip reikia elgtis. Na, mūsų visuomenėje reikia būti mandagiam, geram, šypsotis, nedaryti niekan nieko blogo, taip pat negalima šaukti, rėkti ar rodyti agresijos. Bet reikalos toks, kad kiekviename žmoguje yra ir agresija, ir įvairiausios emocijos – tiek pozityvios, tiek ir negatyvios. Mūsų visuomenėje normaliems, paprastiems žmonėms, kurie apie tai nesusimąsto, visa tai kaupiasi“, ‒ aiškino jis.
M. Daugelavičiaus teigimu, dėl besikaupiančių neigiamų emocijų žmogus jaučiasi blogai. „Panašiai kaip garas kunkuliuojančiame puode – jeigu dangtis laikomas prispaustas, viduje spaudimas kyla. Puodui dėl to „blogai“, nes jis spaudžiamas iš vidaus ir galiausiai jis pradeda ieškoti, kur tą garą kažkur išleist. Sporto varžybų stebėjimas ir buvimas sirgaliumi yra viena iš progų. Juk iš tikrųjų einama ne žiūrėti pačių rungtynių, nes tą patį galima daryti prie televizoriaus ir nemokamai.
Tikslas – „nuleisti garą“, t.y. prisikaupusią agresiją, tas emocijas, kurių negalima parodyti įprastinėse situacijose, juk klietams to nerodysi, viršininkui taip pat – negalima. Aikštelėje būnant sirgaliumi visa tai galima rodyti, tai yra priimtina, juolab kad yra daug žmonių kartu, kurie tai daro – minios efektas taip pat įtraukia. Teoriškai suprantama, kad galbūt tai nėra gerai, bet praktiškai – daugiau ar mažiau normalu“, ‒ kalbėjo psichologas.
M. Daugelavičiaus manymu, sporto sirgaliaus veiksmų negalima pavadinti fanatizmu, kadangi tai nėra betarpiškas tikėjimas kuo nors, o daugiau – emocijų demonstravimas. „Vieną komandą gali pakeisti kita, nėra to fanatiško lojalumo kažkam. Svarbu pats faktas, kad yra „priešas“ ir prieš jį reikia išsilieti“, ‒ sakė psichologas.
Anot M. Daugelavičiaus, išlieti susikaupusias emocijas naudojami įvairūs būdai. „Švelni tos iškrovos forma – kuomet žmonės rėkia, šaukia, muša būgnus pučia triūbas. Žiauresni metodai gali pasireikšti ir muštynėmis, atvira agresija ir panašiais dalykais“, ‒ komentavo jis.
Chuliganai sirgalių gretose
Anot, L. Donskio problemos prasideda tada, kuomet į sporto fanatų kategoriją patenka užsimaskavę chuliganai. „Chuliganai arba neapkykantos grupės, kurios nekenčia kitos rasės ar tautybės žmonių ir maskuojasi sportu todėl, kad tai yra labai gera širma. Sportas yra tam tikras simbolinis karas, tam tikras karas perkeltas į varžymosi sritį ir kultūriškai įteisintas.
Egzistuoja vėliavos, karo simboliai, komandos yra savotiškos kariuomenės, jeigu norite – tautos kovojančios tarpusavyje. Vienas dalykas, kuomet tu žaidi civilizuotai ir savotiškai neleidi, kad tavo aistra virstų destruktyvia jėga, dėl kurios pradedami niekinti varžovai ar kitos tautos. O visai kitas atvejis, kai į sporto fanatų stovyklą patenka chuliganai“, ‒ komentavo jis.
Kaip teigė akademikas, labai dažnai nutinka taip, kad karus tarp komandų pradeda jaunų banditų gaujos maskuojasi kaip futbolo sirgaliai. „Jauni žmonės turi daugybę simbolinio perkėlimo objektų, jie savo meilę ir susižavėjimą perkelia nebūtinai į sportą. Mano jaunystėje tai buvo roko muzikantai, tas kultas buvo daug stipresnis nei sporto. Kabindavome plakatus su roko atlikėjais – kas „Bitlus“, kas „Pinkfloidus“ arba Džimą Hendriksą. Tai buvo panašus dalykas – tuo metu tai buvo simboliniai kulto perkėlimai. Artimiausioje aplinkoje nerasdamas didelio autoriteto ar įkvepiančios jėgos, susirandi jį šiek tiek toliau – roko muzikoje arba sporte“, ‒ sakė L. Donskis.
Anot L. Donskio, dažnai tokius neramumus sukelia užmaskuota politinė neapykanta, o tarp Lietuvos krepšinio sirgalių to nėra. „Jeigu ta logika egzistuotų mūsiškiai būtų daugybę kartų supliekę su Rusijos krepšinio sirgaliai, bet tokių dalykų nėra buvę. Tokių kaip garsusis Tomas Balaišis-Sėkla yra ir daugiau, o tai tikri klasikiniai sporto fanatai“, ‒ komentavo jis.
Kuo daugiau suvaržymų visuomenėje – tuo žiauresni sirgaliai
Anot Europos parlamentaro, Lietuvos sirgalių reputacija gera. „Kiek man teko matyti, lietuvių sirgaliai yra pakankamai aistringi, galbūt netgi lengvai pamišę, kaip juos kartais apibūdina. Tai yra žmonės, kurie be galo myli savo komandą, bet jie nesirenka krepšinio tam, kad užsimaskavę galėtų eiti ir prilupti, tarkime, puertorikiečius arba nigeriečius. Nieko panašaus nėra – tai nuoširdi meilė ir didžiulis atsidavimas. Man atrodo, lietuvių meilė krepčiniui, primena brazilų meilę futbolui. Brazilų futbolo sirgaliai nėra tokie nuožmūs ir baisūs kaip anglai arba lenkai“, ‒ teigė L. Donskis.
Psichologo teigimu, Didžiosios Britanijos sirgaliai žiauriausi dėl to, kad kasdieninėse situacijose jie itin smarkiai slopina emocijas. „Tai yra šalis, kurioje visi kultūringi ir mandagūs, žmogaus netgi žvilgsniu įžeisti ten negalima, futbolo sirgaliai – patys žiauriausi. Gaunasi toks dėsningumas, kad kuo mažiau emocijų žmonės gali parodyti realiame gyvenime, tuo daugiau jų susikaupia, o išleidžiama tokiais kraštutiniais būdais“, ‒ komentavo M. Daugelavičius.
Masinių muštynių tikimybė Lietuvoje – reali
L. Donskio teigimu, masinės sirgalių muštynės Europos krepšino čempionato metu įvykti neturėtų. „Nenoriu prišnekėti, nes įvykti gali visko, tačiau manau, kad taip neturėtų būti. Lietuva priklauso elitiniam krepšinio grandų klubui ir man atrodo, kad tikėtis iš vienos geriausių komandų fanų, jog šie užuot pajutę pagarbą kitos, lygiavertės komandos sirgaliams, pultų su jais aiškintis santykių mušynėse, nepanašu į tiesą. Netgi kitose sporto šakose egzistuoja tam tikra keršto arba neapykantos logika ir labai retai galima tikėtis, kad pradės muštis lygiaverčių klubų sirgaliai“, ‒ sakė jis.
Priklausymo bendraminčių grupei jausmas taip pat turi įtakos renkantis tokią „atsipalaidavimo formą“. „Žmogui yra labai svarbu priklausyti kažkokiai grupei. Panašius interesus turinčių žmonių būryje lengviau daryti bet ką, šiuo atveju – išlieti emocijas. Grupės nariai palaiko vienas kitą“, ‒ sakė M. Daugelavičius.
Tikimybė, kad Europos krepšinio čempionato metu kuriame nors iš miestų kiltų sirgalių muštynės visiškai yra. „Aišku, kad ji yra, nes tai, kaip ir minėjau, labai gera proga išsilieti. Sakyčiau ji visai reali. Kur yra daug emocijų, vyksta kova žmonės linkę pernešti savo vidines problemas ant išorinio priešo. Jeigu, tarkime, žmogus prikaupė pykčio ant savo viršininko agresiją gali „pernešti“ ant lenkų sirgalių“, ‒ baigdamas komentavo M. Daugelavičius.
