Kalbant moksliškai – susierzinimas, tai reakcija į dirgiklį. Tačiau, jei pavyzdžiui, vyzdžių išsiplėtimas šviesoje – fiziologinė reakcija į dirgiklį, tai pasiutimas dėl kokios nors priežasties – emocinis dalykas. Bet štai kur problema: emocinis susierzinimas kyla akimirksniu, blogai kontroliuojamas, ir, kas svarbiausia, neadekvatus dirgikliui. Tai yra, žmogus patiria neigiamų emocijų audrą dėl, rodos, visiškų smulkmenų.
Susierzinimas: kaip tai veikia?
Daugeliu atveju polinkį greitai susierzinti apsprendžia nervų sistemos tipas. Tai yra, mūsų sugebėjimas siusti dėl niekų yra mumyse užprogramuotas jau pačios gamtos. Bet tai dar ne viskas: deja, visą kaltę dėl savo nuosavų emocinių ypatumų suversti motulei gamtai nepavyks - bet koks žmogus savo pradus gali vystyti arba ignoruoti. Visa tai tinka kalbant ir apie irzlumą.
Niekas taip nesiutina, kaip patarimai valdytis ir nesierzinti. Tuo labiau, kad būtinybė negailestingai smaugti susierzinimą viduje – ne pats geriausias sprendimas. Pasvarstykite, kokia nauda iš nuslopintų emocijų – anksčiau ar vėliau jos vis tiek išplauks ir sprogs su dar didesne jėga nei įprastai. Bet į irzlumą galima žiūrėti ne tik kaip į emociją, bet ir kaip į kenksmingą įprotį (beje, bet kokia stereotipinė reakcija ir yra įprotis).
Vienu valingu sprendimu atsikratyti blogo įpročio – nelabai perspektyvus dalykas. Tegu tai patvirtina tie, kurie šimtus kartų ryžosi „nuo rytojaus pradėti naują gyvenimą“ arba „nuo pirmadienio neberūkyti visiškai“. Pirma, su kuo susiduria panašių ryžtingų sprendimų šalininkai – kenksmingo įpročio nėra kuo pakeisti. Metantį rūkyti žmogų dažnai išmuša iš vėžių tai, kad jis nežino kuo užsiimti tose situacijose, kuriose jis anksčiau užsirūkydavo: kalbantis, darant pertraukėlę tarp darbų. Todėl reikia susimąstyti, į ką galėtume pakeisti tą kylantį „kaip mane siutina“. Arba suvokti, kodėl taip reaguojame į emocinius dirgiklius ir mokytis reikšti emocijas tinkamu būdu.
Emocinio suvokimo lygiai. Komentuoja gyd. psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna:
Susierzinimas – tai chaotiški jausmai, kuriuos žmonės išgyvendami nepajėgia nustatyti jų priežastingumo. Tokie žmonės nėra linkę į juos gilintis, nes tie išgyvenimai būna labai skausmingi ir žmonės neturi įgūdžių, kaip tas emocijas kontroliuoti ir naudoti, kad jos dirbtų ne prieš juos, o jų pačių labui.
Mūsų gyvenime yra daug situacijų, kuriose mes pergyvename emocinius išgyvenimus. Kiekvieno žmogaus reakcijos į tuos pačius dirgiklius gali labai skirtis. Tai priklauso ir nuo gyvenimo patirties, ir nuo amžiaus, ir nuo socialinės padėties, ir nuo sveikatos, ir nuo išsilavinimo. O taip pat ir nuo emocinio intelekto. Emocinis raštingumas gali būti apibūdinamas kaip gebėjimas suvokti tai, ką tu jauti ir reikšti emocijas tinkamu laiku ir tinkamu būdu bei jas naudoti savo kasdieniniame gyvenime, siekiant kuo geresnių rezultatų.
Kiekvieno žmogaus gebėjimas įsisamoninti tai, kas vyksta jo organizme, yra labai skirtingas. Claude Steiner knygoje „Emotional literacy: intelligence with a Heart“, emocinio suvokimo skalėje aprašo šiuos suvokimo lygius: pats žemiausias lygis, kuomet žmogus visiškai nesuvokia savo jausmų, šiek tiek aukštesnis – kai žmogus suvokia, kad jis nieko nejaučia, dar vadinama alexithymia. Kitas įvardinamas kaip fiziniai pojūčiai, kai žmogus pajėgus suvokti įvairius somatizuotus pojūčius, kaip, kad tankų širdies ritmą, nesuvokdamas, kad tai gali būti išgąstis. Žmogus suvokia tam tikrą spaudimą krūtinėje, bet negali įvardinti, kad tai liūdesio ar depresijos išraiška. Taip pat gali jausti karščio pylimus ar šaltį, pojūčius skrandyje ar net skambesius ausyse. Bet visa tai jis nepriima kaip emocijas.
Kitas skalėje – emocinis chaosas. Šioje stadijoje žmonės suvokia savo emocijas, kurios suprantamos kaip padidėjęs energijos kiekis, susierzinimas, kurį sunkiai kontroliuoja ar visiškai negali kontroliuoti. Tokie žmonės būna impulsyvūs, verksmingi, nedarbingi, atsiranda priklausomybės, nors tarpais tarp emocinio chaoso, tarp susierzinimų, profesinėje veikloje jie būna labai produktyvūs. Žinoma, yra tam tikros situacijos, kai ryški empatijos stoka ir emocinis šaltumas turi privalumų tam tikrose profesinėse veiklose, pvz. karinės spec. pajėgos, kur užduotis susijusi su žmonių žūtimi, ar kitos veiklos, kurias atlikti neįmanoma, kada yra suvokiamos emocijos.
Svarbu akcentuoti, kad kylant emociniam raštingumui, žmogus vis labiau suvokia, ką tos emocijos jam sako.
Dar kitas lygis – jau kada žmogus pajėgus apibūdinti, ką jis išgyvena. Toliau seka diferencijuotas suvokimas ne tik, ką tu jauti: pyktį, neapykantą, bet ir jausmų, ir pojūčių atspalvius. Tuo metu žmogus pastebi, kad įvairiose situacijose išgyvenimai būna skirtingi. Žmonės, turintys dar aukštesnius gebėjimus įsisamoninti savo jausmus, emocijas bei suvokia jų priežastingumą, pajėgia išgyventi empatiją ir būti interaktyvūs.
Keletas būdų, kaip galima nuslopinti kylantį susierzinimą
Kai jūs pakliūnate į erzinančią situaciją, pabandykite į ją pažiūrėti, kaip į provokaciją. Ne, ne kaip į kieno nors blogą užmojį (atseit, jis tyčia taip su manimi elgiasi), o būtent kaip į provokuojančią situaciją.
Sugalvokite būdą, kuriuo pasinaudodami į tą provokaciją reaguosite. Be to, tas būdas turi būti iš anksto apgalvotas ir išmoktas. Todėl, kad tuo momentu, kai sieloje pradeda megztis „tylus pasiutimas“, žmonės linkę jam atsiduoti iki galo, nebevargindami savęs pašalinėmis mintimis.
Susierzinę atkreipkite dėmesį į savo raumenų įsitempimą – dažniausia širdis pradeda plakti dažniau, kvėpavimas patankėja, pradedama prakaituoti. Šiuos fiziologinius pasikeitimus reikia pastebėti ir suvokti. Kam? – tam, kad susidaro uždaras ratas: savo susierzinimu mes provokuojame fiziologines reakcijas, o dėl fiziologinių reakcijų sustiprėja susierzinimas. Kartais pakanka dešimtį kartų gilai įkvėpti ir užfiksuoti dėmesį ties savo kvėpavimu, kad susierzinimas savaime sumažėtų.
