Apie lietuviškos spaudos, ypač laikraščių dizainą negaliu pradėti kalbėti be atodūsio. Ne todėl, kad dizainas yra labai blogas. Ir ne todėl, kad neturime sumanių, išradingų, technologiškai išprususių žmonių, sekančių spaudos dizaino madas ir sugebančių jas pritaikyti praktiškai. Bėda ta, kad mūsų spaudos vadai, nežinau ar sąmoningai, yra nusprendę neplėšyti kelnių, mėginant plačiai žengti kartu su progresu. Tokiu būdu skaitomumo laurai perduodami elektroninei žiniasklaidai: interneto svetainėms, žiniatinklio žurnalams ir forumams ( kartais priklausantiems tiems patiems leidėjams).
Pirmoji ir paskutinė naujojo dizaino banga prasidėjo po Nepriklausomybės atkūrimo ir neilgai trukusi atslūgo. Tada padaugėjo įvairių puslapio elementų, nuotraukų, pradėta skaidyti moduliais, mažiau perkėlinėti į kitą puslapį, atsirado antraštės ir teksto kontrastas. Ir viskas... Per pastaruosius dešimt metų laikraščių dizainas iš esmės nekito.
Bet juk nekinta ir netobulėja tik mums nesvarbių daiktų dizainas! Žvilgtelėkime į drabužių, baldų, telefonų, automobilių, elektronikos, kompiuterių, sporto įrangos dizainą. Kasmet, kiekvieną sezoną, kiekvieną mėnesį pasirodo nauji modeliai. Dizaineriams nepristinga išradingumo, idėjų ir drąsos eksperimentuoti. Kasdienių vartojimo daiktų kontekste laikraščiai jau senokai atrodo kaip visiškas anachronizmas. Gal todėl su studentais diskutuodamas apie laikraščio skilčių skiriamąsias linijas, jaučiuosi tarsi kalbėčiau apie pakinktus, tekinius ir ienas.
Blokada dar nesibaigė
Naujasis dizainas pabrėžia daugialypį komfortą, funkcionalumą ir lytėjimo malonumą. Tačiau mūsų laikraščiai tebeleidžiami „blokadinio“ formato ir ant „blokadinio“ popieriaus. Jie spausdinami vis dar tepliais dažais, o nuotraukos - pirmykščio dagerotipo kokybės. Kalbant apie laikraščių ateitį, antraščių šriftas nėra svarbiausia problema. Norint išlikti, reikia keisti esminius formato ir kokybės dalykus. Ypač dabar, kai turinio sklaidos kanalai jau peržengė popieriaus lapo ribas.
Technologinis atsilikimas ir pasenęs dizainas sukuria iš pirmo žvilgsnio paradoksalią situaciją - labiausiai kenčia solidesnio turinio laikraščiai (nors jie kartais yra net geresnės spaudos kokybės nei pigus "bulvaras"). Reikalas tas, kad daugiau pajamų gaunantiems, moderniems ir dinamiškiems žmonėms laikraščiai - tegu ir nostalgiški – neprilygsta kitų jų aplinkos daiktų dizainui ir funkcionalumui. Turėdami modernias komunikacijos priemones ir kompiuterius, šie žmonės greitai prisitaiko prie elektroninių žinių šaltinių, vertina pasirinktinio ir neįpareigojančio įvairių šaltinių skaitymo privalumus, galimybę akimirksniu išsaugoti, persiųsti kitiems, rekomenduoti ir komentuoti naujienas. Laikraščiams lieka mažesnes pajamas turintys, senyvi ir menkiausiai kompiuterizuoti žmonės. Dėl šios priežasties sėkmingiausiai savo tiražus didina labai pigūs ar nemokamai dalinami skandalingi leidiniai. Bet ir jų dienos baigiasi. Gal tų dienų liko ir nemažai, bet jos jau tikrai suskaičiuotos.
Svarbiausi klausimai būtų tokie: ar būdama konservatyvi, spauda pati išsikasė sau duobę, ar tradicinio laikraščio nykimas neišvengiamas tobulėjant technologijoms? Ar bandymai vytis progresą nekeičiant esmės - statiško teksto, atspausdinto ant popieriaus - yra vien bergždžias laiko ir lėšų švaistymas? Ir dar. Ar protinga mėginti žūtbūt išsaugoti tradicinius laikraščius?
Klaidos, stumiančios į pražūtį
Manau, kad keletas klaidų, padarytų dar iki spaudos egzodo į elektronines lankas, iš esmės nulėmė mūsų laikraščių skaitomumo tendencijas.
1. Išdidumas. Bene didžiausia nuodėmė... Leidėjai buvo (ir tebėra) šventai įtikėję keturių valdžių sistema (joje spauda – ketvirtoji), Sąjūdžio ir spaudos bumo laikų sukeltu įspūdžiu, kad laikraščiai, būdami visuomenės sąmonės avangardas, amžinai išliks kasdieniniu kiekvieno valstybės piliečio skaitiniu. Nepaisant popieriaus, dažų, nuotraukų kokybės ir dizaino patrauklumo.
2. Formato praradimas. Iš pradžių teisinant ekonominėmis priežastimis (vienintelėmis objektyviomis), vėliau patogumu skaityti važiuojant ar vėjui pučiant ant suoliuko parke, buvo atsisakyta didelio laikraščių formato (jei jau buvo vaikomasi patogumo, tai kodėl ne iki „Pravdos“ ar „Vilnius in Your Pocket“ dydžio?). Tokiu būdu buvo prarastas solidumas, rimtoji spauda išvaizda nesiskiria nuo bulvarinės.
3. Abejingumas nuotraukoms. Tekstas Lietuvos laikraščiuose visada buvo neproporcingai svarbesnis už iliustracijas. Užmirštama, kad jei nuotraukos nepatraukia dėmesio, tekstas gali likti neperskaitytas. Įdėtos nuotraukos dažniausiai yra iš spaudos konferencijų, teismo ar oro uosto atvykimo salių.
4. Prieraišumas prasčiausios kokybės popieriui. Ekonominiais motyvais sudėtinga paaiškinti, kodėl laikraščiai spausdinami ant tokios kokybės popieriaus, kai nepalyginti kokybiškesnis "Laisvalaikis" dalinamas veltui.
Šie dalykai gal ir nenulems tradicinės spaudos likimo, tačiau jie buvo labai svarbūs spaudos integravimosi su elektroninėmis žiniasklaidos priemonėmis pradžioje. Spaudos pozicija tuomet tikrai galėjo būti geresnė. Teoriškai ji dar gali būti geresnė, bet veikiausiai, spaudžiami gyvenimo realijų, tradiciniai laikraščiai ir toliau pasyviai lauks to meto, kai pagaliau reikės persikraustyti į internetą. Neseniai tokia diena išaušo seniausiam pasaulio laikraščiui - švedų "Post och Inrikes Tidningar".
Autorius yra reklamos agentūros „DraftFCB“ kūrybos projektų vadovas
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis.
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas