Sostinės klinikinės ligoninės ir Psichikos sveikatos centro vadovai įnirtingai priešinasi, kad įstaigos būtų sujungtos, ir tikina, jog rūpinasi ligoniais, tačiau pagrindinė priežastis – nenoras palikti pelningos darbo vietos.
Kai Vilniuje buvo pradėtos optimizuoti sveikatos paslaugos sujungiant nuostolingai veikiančias gydymo įstaigas, jų vadovai į kovą pasitelkė net politikus.
Abu vadovai jungtis nenori
Praėjusią savaitę pranešta, kad prie miesto Klinikinės ligoninės ketinama prijungti Psichikos sveikatos centrą. Tai išgirdę abiejų ligoninių vadovai – Henrikas Ulevičius ir M. Marcinkevičius – išsikvietė Seimo
Sveikatos reikalų komiteto narius ir prašė apsaugoti nuo šio žingsnio bei ieškojo prieglobsčio Sveikatos apsaugos ministerijoje.
Savivaldybės tikslas – optimizuoti ir gerinti sveikatos paslaugas, padaryti jas prieinamas kiekvienam pacientui, sumažinti eiles ir biurokratijos apraiškas. Taip nutarta daryti po eilės vykusių patikrinimų ir audito. Šiuo metu patikrinimai vyksta ir Klinikinėje ligoninėje, kuriai vadovauja buvęs Vilniaus mero partijos bendražygis H. Ulevičius. Beje, tikrintojus sudomino vadovo tandemas su ligoninės finansininke. Įtariama, kad vadovo ir finansininkės tandemas galbūt vykdo neskaidrias finansines operacijas, piktnaudžiauja tarnyba. Atsisakė perrašyti sutartis
Virš H. Ulevičiaus galvos juodi debesys ėmė telktis, kai pensinio amžiaus medikus, dirbančius Antakalnio filiale, jis atsisakė atleisti tik todėl, kad nepanoro perrašyti sutarčių, kuriomis vadovaujantis jiems priklauso tūkstantinės išeitinės pašalpos.
Šias pelningas sutartis prieš palikdamas postą su personalu pasirašė buvęs Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės (dabar Antakalnio filialas) vadovas Adolfas Berūkštis.
Dėl šios priežasties jau ne itin veiksnus medicinos personalas laukia dar vienos reorganizacijos ir tyliai ieškosi darbo privačiose medicinos paslaugų struktūrose.
H. Ulevičius dar anksčiau žurnalistams yra sakęs, kad atleistų daugelį Antakalnio filialo darbuotojų už pažeidimus, tačiau to nedarė saugodamas savo, kaip vadovo, kėdę ir bijodamas ligoninės profsąjungos keršto.
Į miesto valdžios nemalonę įstaigos vadovas pateko ir dėl to, kad nepanoro reaguoti į pažeidimus, nustatytus
Antakalnio filiale, bei nepaisė teisėsaugininkų raginimų korupciją pažaboti asmeniniu pavyzdžiu.
„Atskira respublika“ – ramu ir pelninga
Nenorėdamas gadinti santykių su pavaldiniais ir raginamas profesinių sąjungų atstovų H. Ulevičius kreipėsi pagalbos į Sveikatos apsaugos ministrą ir prašė prijungti gydymo įstaigas prie ministerijos.
Tačiau, anot miesto savivaldybės atstovų, ligoninės yra Vilniaus nuosavybė ir jas išlaiko miesto mokesčių mokėtojai. Prijungus prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tektų „kratyti“ ir taip kiaurą valstybės biudžetą. Matyt, H. Ulevičiui daug patogiau vadovauti „atskirai respublikai“, mat taip yra ramiau ir pelningiau.
Naujasis vadovas ne tik nepažabojo Antakalnio filiale veikiančio šešėlinio verslo, kai privatiems pacientams už gerą užmokestį paslaugos buvo teikiamos ligoninės sąskaita, bet jį ir dengė. Nenori sąjungos su Psichikos sveikatos centru
Savivaldybėje kalbama, kad dėl šios priežasties Klinikinės ligoninės galva priešinasi, jog įstaiga būtų sujungta su Psichikos sveikatos centru.
Tam prieštarauja ir centro vadovas M. Marcinkevičius, kuris jau buvo skandalingai išgarsėjęs kompensuojamųjų vaistų istorijoje, mat eidamas ministro patarėjo pareigas pasiūlė išrašyti receptus ne su konkrečių gamintojų, o tik su bendriniu vaistų pavadinimu.
Toks sprendimas sukėlė gydytojų, farmacininkų ir pacientų atstovų diskusijas. Ši naujovė sukėlė sumaištį tarp pacientų, kurie turėjo patys išsirinkti tinkamiausią vaistą. Anot medikų, tik gydytojas gali žinoti, kokius vaistus reikia išrašyti ligoniui.
Tokia tvarka sudarė palankias sąlygas gamintojams įsitvirtinti rinkoje. Vėliau paaiškėjo, kad ministro patarėjas tai darė ne už ačiū.
Psichikos sveikatos centro vadovybė ėmė aktyviai priešintis prijungimui prie Klinkinės ligoninės ir tikino, kad tokiu atveju įstaiga prarastų savarankiškumą, finansavimą ir netgi patalpas.
Portalui balsas.lt dabar atostogaujančio M. Marcinkevičiaus pavaduotoja Idalija Zagurskienė sakė, kad sujungus ligonines nukentės pacientai ir darbuotojai: „Dabar patys išsilaikome iš suteiktų paslaugų, turime tik nedidelę skolą, kurią greitai padengsime. Vieninteliai Lietuvoje įkūrėme Valgymo sutrikimo skyrių, turime Dienos stacionarą. Sujungus ligonines, matyt, teks kažką prarasti.“
Gydytoja įsitikinusi, kad merui reikalinga ligoninės teritorija: „Ką padarė iš Sapiegos, Raudonojo Kryžiaus, Subačiaus ligoninių? O mūsų filialas Maloniojoje gatvėje virto šabakštynu. Jau gviešiamasi į specialiąją ligoninę. Vadinasi, ligoniai miesto valdžiai nerūpi?“
Paveikė net istorinio filmo likimą
I. Zagurskienės teigimu, centro direktorius M. Marcinkevičius stengsis apginti ligonių interesus. Ir ne tik. Kaip kalba patys medikai, labiausiai vadovui rūpi darbo vieta ir nenoras prarasti savivaldybės ir Ligonių kasų finansavimo.
Matyt, finansinė pusė rūpi daugiau. Portalas balsas.lt išsiaiškino, kad M. Marcinkevičius sugebėjo paveikti ir filmo „Žalgirio mūšis“, kurį ketinta Lietuvoje kurti su Lenkijos kinematografininkais, likimą.
Kaip žinoma, Žalgirio mūšio 1000-osioms metinėms paminėti Kultūros ministerija filmo gamybai skyrė pusę milijono litų, jau buvo surinkta filmavimo komanda, pradėti rinkti aktoriai, ieškoma filmavimo vietų. Į procesą įsikišus M. Marcinkevičiui, filmo kūrėjai virto įtariamaisiais baudžiamojoje byloje dėl lėšų švaistymo. Filmavimo grupė kviesta „ant kilimėlio“ į psichiatrijos ligoninę
Paaiškėjo, kad konfliktas su filmavimo grupe kilo, kai buvo atsisakyta M. Marcinkevičiaus tėvo Juozo Marcinkevičiaus parašyto scenarijaus.
Psichiatrijos centro vadovas asmeniškai paskambino kiekvienam grupės kūrėjui ir pakvietė atvykti į Psichiatrijos sveikatos centrą bei reikalavo sumokėti jo tėvui pusantro milijono litų honorarą. Pokalbio metu su žymiais lietuviško kino prodiuseriais M. Marcinkevičius užsiminė tuo metu statantis namą, todėl jam reikią pinigai.
Filmavimo grupė nepanoro mokėti tokios sumos, todėl M. Marzinkevičius pagrasino, kad filmas nebus kuriamas, apkaltino grupę scenarijaus plagijavimu.
Savo grasinimus jis įvykdė. Pasitelkęs garsų, tuo metu jau sunkiai sergantį kino režisierių Marijoną Giedrį, užpylė skundais teisėsaugininkus, Kultūros ministeriją.
Filmo gamyba buvo sustabdyta, iš kino grupės pareikalauta ataskaitų, pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris nebaigtas iki šiol.
Kova nesibaigia
Ar pavyks miesto savivaldybei įgyvendinti planus, paaiškės kitą savaitę. Beje, savivaldybė jau laimėjo vieną pergalę prieš besišakojančius Antakalnio filialo gydytojus, kurių dauguma yra pensinio amžiaus. Yra duomenų, kad pusė personalo yra neįgalūs ir dėl amžiaus nesugeba nustatyti adekvačią diagnozę. Be to, buvusios specialiosios ligoninės pastatui reikia remonto, o už įdėtas Europos Sąjungos lėšas tvarkant kai kuriuos skyrius savivaldybė pasirengusi sumokėti.
Pastatas greičiausiai bus renovuotas, jame įsteigta pelninga sveikatos turizmo oazė, kuri turėtų papildyti miesto biudžetą.
Anot miesto sveikatos priežiūros departamento darbuotojų, sveikatos priežiūros paslaugos sostinėje vis dar šlubuoja ir yra teikiamos pagal sovietinius standartus – prie gydytojų durų ir ligoninėse nusidriekia eilės, nesutvarkyta biurokratinė registravimo sistema.
