Atrodo, šoka visa Lietuva. Šokių virusu įsukusios televizijos masina tautiečius ne tik stebėti, bet ir burtis į šokių klubus. Paradoksas, tačiau jų sunkiuoju metu atsiranda vis daugiau. Vos prieš kelis metus ant rankų pirštų suskaičiuojamos šokių studijos skaičiuoja dešimtis naujų konkurentų. Ką apie šį reiškinį mano šokėjai, besidžiaugiantys savo klestėjimo akimirkomis?
Šokanti Lietuva – dorybingesnė
Choreografas Jurijus Smoriginas prisipažino, kad, nors šis reiškinys jam ir kelią džiaugsmą, kartu terodo šalies provincialumą. Paklaustas, kokias šokių populiarumo priežastis galėtų įvardinti, atsakė,kad ši mada – taip pat pavogta iš kitų. „Lietuva daugelyje sričių vergauja vakarų kultūrai – nesinori pasirodyti provincialiems. Tačiau bent šis reiškinys neturi neigiamų pasekmių“, – tikino vyras, visuomenei tapęs žinomu iš televizijos projektų.
Jurijus Smoriginas (nuotr. Fotodiena)
J. Smoriginas mano, kad šokiai – kur kas geriau už krepšinį. „Pažiūrėkite, po kokių sporto varžybų mušamasi, vartojamas alkoholis, niokojamas turtas. O ar matėt bent vieną šokių konkursą tokiomis pasekmėmis pasibaigusį?“ – klausia vyras, pridurdamas, jog šokiai galėtų būti tautos agresijos mažinimo veiksniu.
Populiarumas pelno neatneša
„Vilniaus baleto“ studijai vadovaujantis choreografas prisipažino, jog šiame sparčiame populiarėjime įžvelgiantis ir minusų. Steigiantis dešimtims klubų, kuriuose visi norintys gali susirinkti patrepsėti, nebeatsižvelgiama į kokybę. Suvilioti žavaus veido iš televizijos ekrano žmonės traukia į neseniai jų atvertas studijas, kuriose – dar šimtai tokių, norinčių ne žingsnelių išmokti, o į žymų veidą paspoksoti.
Šiuo metu vien Vilniuje veikia apie 70 šokių studijų, daugelis jų atsirado pastarųjų kelių metų laikotarpyje. Vienas tokių – Kristinos Piekautaitės įkurta studija. Viename pirmųjų šokių projektų pasirodžiusi moteris nemano, jog pasirodymas eteryje pritraukė mases lankytojų. „Negaliu teigti, jog daugelis atėjo dėl to, jog šokau projekte. Drįsčiau tikėti, jog dauguma norinčių pateko pagal draugų, pažįstamų rekomendacijas“, – tikino moteris.
Prieš patekdamas į televizijos šokių projektą Andrius Uksas neseniai buvo įkūręs šokių studiją. Vaikinas patikino, jog skambiai atidaryti klubai dažnai labai greitai užveria duris. „Reikia stipraus noro. Vienadienės sėkmės ar pinigų troškimas sužlugdo planus. Kas iš to, jog žmogus ateis šokti pas žymų, bet nenuoširdžiai savo veikla besidomintį šokėją? Pasmerkta.“ – atskleidė vyriškis, patikinęs, jog šokių studija – ne iš noro užsidirbti pinigų, o dėl troškimo užsiimti mylima veikla.
Andrius Uksas (nuotr. Fotodiena)
K. Piekautaitė į šokių projektą buvo pakviesta vos jai atvėrus savo studijos duris. Šokėja prisipažino, jog lietuvaičių noras šokti ne menksta, o stiprėja: „Ateina net sportininkai, kurie po darbo – treniruočių, dar užsinori šokių pamokų! Šokimo tradicija jau spėjo įsigyventi, nemanau, jog ji numirs“.
Reikia ne šokių, o bendravimo
Prie šokių populiarėjimo itin prisidėjo ir „lindyhopo“ kultūra, padiktuota svingo laikų. Vos per kelis metus į šokių studijas šimtus norinčiųjų pritraukusi šokių kultūra dar neblėsta. Neseniai vienas iš pirmųjų Lietuvoje „lindyhop“ šokiais pradėjusių užsiimti entuziastų Martynas Stonys kartu su bendraminte atvėrė savo šokių studiją.
Vaikinas prisipažino tikįs perpratęs sėkmės paslaptį: „Žmonės renkasi ne tiesiog pasišokti, jiems reikia bendruomenės. Klesti tie klubai, kurie be šokių pamokų organizuoja šokių vakarus, teminius vakarėlius, konkursus.“
Šiai minčiai pritaria ir K. Piekautaitė, papasakojusi, jog dažni lankytojai – poros, ieškančios bendro laiko praleidimo būdo. „Kartais net būna, jog skeptiškai į šokius žiūrėję vyrai galiausiai savo moteris turi įkalbinėti pasilikti. Atrodo, kultūra keičiasi“, – atskleidė moteris.
