„Su vyru santuokoje pragyvenau keturis metus, per kuriuos jam buvo tekę kalėti ir būtent įkalinimo įstaigoje pasigavo ŽIV. Gyvendami kartu mes visais įmanomais būdais saugojomės, kad neapsikrėsčiau virusu, žinojome, kaip reikia gyventi, norint mane apsaugoti. Mums tai puikiai sekėsi. Reguliariai tikrindavausi kraują ir per ketverius santuokos metus man ŽIV pavyko išvengti. Vis dėlto, vėliau viskas pakrypo visiškai netikėtu keliu“, – prisimena Evelina.
Sugriautas gyvenimas
Po kelių metų santuokos moteris suprato, kad geriausia išeitis pasukti skirtingais keliais, o šį sprendimą paskatino noras apsaugoti sūnų nuo neigiamos tėvo įtakos, smurto.
„Su juo nemačiau gyvenimo perspektyvų, o išgirdęs apie mano norą skirtis, vyras su tuo niekaip nesusitaikė, tad pykčio ir keršto paskatintas mane specialiai užkrėtė ŽIV. Tuo metu vartojau leidžiamus vaistus, jis tai žinodamas pasinaudojo švirkštais ir taip jam pavyko mane užkrėsti. Jo mąstymas buvo toks, kad jei abu būsime užsikrėtę, surišti bendro likimo, nuo jo nepabėgsiu ir liksiu gyventi kartu.
Deja, jis savo nepasiekė, vis tiek išsiskyrėme, o po kelių metų jis mirė, matyt, už blogus darbus gavo Dievo bausmę. Tikriausiai ši karti patirtis man padarė įtaka, kad jau 10 metų gyvenu viena nekurdama jokių santykių su vyrais“, – savo istoriją pasakoja moteris.
Evelina prisimena, kad atlikus ŽIV testą ir pasitvirtinus spėjimams apie viruso užsikrėtimą, ją visgi apėmė šokas, pyktis ir nesibaigiantys kaltinimai vyrui, sugriovus jai gyvenimą. Po šios žinios moteriai teko ilgą laiką lankytis pas psichologus, išmokti susigyventi su liga, kuri lydės visą likusį gyvenimą.
„Atslūgus sukrėtimui pirmasis siaubą keliantis klausimas buvo, kaip reikės nuo ŽIV apsaugoti sūnų. Be abejo, tuo pačiu labai dėkojau likimui, kad jo spėjome susilaukti, kada tiek vyras, tiek aš dar nebuvo užsikrėtę ir sūnus buvo sveikas. Vis dėlto, mane apėmė didelė baimė, kaip neužkrėsti jo ir aplinkinių.
Kadangi vaikas dar buvo nedidelis, labai aktyvus, tikras gyvsidabris, slėpdavau ir kuo atokiau laikydavau savo žirklutes, priežiūros priemones ir kitus daiktus“, – sako Evelina.
Smerkiantys aplinkiniai
Moteris neslepia, kad neigiamas visuomenės požiūris į užsikrėtusiu ŽIV, akivaizdus. Daugelis klaidingai mano, kad tai yra tik narkotikus vartojančių ir seksualines paslaugas teikiančių žmonių liga. Deja, nemažą dalį sergančiųjų sudaro ir gyvenantys padorų gyvenimą.
„Pradžioje neigiamą požiūrį teko patirti pačioje gydymo įstaigoje, kur kortelėje yra pažymėta, jog sergi ŽIV. Net lankantis įprastiems tyrimams seselės su panieka akcentuoja, kad sergi ŽIV ir užsideda vos ne keturias poras pirštinių, kad tik nereikėtų turėti jokio kontakto.
Visgi, po tiek laiko į asmeniškai man siunčiamą pagiežą nekreipiu dėmesio ir tiesiog to nepastebiu, tačiau man skaudu, kad visuomenė į užsikrėtusius ŽIV žvelgia, kaip į nereikalingus ir neegzistuojančius, tačiau mes tokie patys žmonės, kaip ir sveikieji. Nei vienas nėra garantuotas, kad rytoj neatsidurs mano vietoje. Reikėtų atsiminti, kad žeminimas ir smerkimas visada gali grįžti bumerangu“, – kalba pašnekovė.
Atrastas naujas gyvenimas
Susigyvenus su ŽIV moteris atskleidžia, jog pajuto, kad jos gyvenimas tapo kur kas geresnis ir šviesesnis, nei prieš užsikrečiant šia liga. Pakitusios vertybės, atsiradęs noras rūpintis savimi paskatino išvysti kitokį pasaulį.
„Mano prioritetai pasikeitė, ėmiau labiau save mylėti, kadangi anksčiau rūpindavausi tik kitais ir save visada nustumdavau į paskutinę vietą. Galbūt juokinga, bet dėl to net turėjau pravardę – Motina Teresė.
Ėmiau ieškoti tokių pat likimo žmonių, pradėjau su jais bendrauti, dalintis patirtimi ir atradau, kad tai padeda tiek jiems, tiek man. Trokštu, kad likusioji visuomenės dalis negalvotu, kad esame nereikalingi atstumtieji, mes bendraudami ir padėdami kitiems sergantiems, stengiamės apsaugoti ir sveikus žmones“, – pabrėžia moteris.
Pasak Evelinos, didelė dalis užsikrėtusių virusu vengia vartoti vaistus ir pati moteris buvo viena iš jų. Atsisakius vartoti vaistus savijauta iškart nepablogėja, jautiesi įprastai, tačiau atliekant tyrimus jų rodikliai sparčiai blogėja ir virusas tampa vis pavojingesnis. Tokiu būdu žala daroma ne tik pačiam sergančiajam, tačiau ir aplinkinius užkrėsti tampa lengviau.
„Vėliau supratau, kad negaliu žaisti su likimu, negaliu rizikuoti aplinkinių sveikata, todėl apie gydymosi svarbą nuolat kalbuosi su tokio pat likimo žmonėmis. Aš niekada negaliu žinoti kas nutiks, galbūt papulsiu į avariją su sveikais žmonėmis ir jiems būsiu pavojus, visada taip pat galvoju apie vaikus, todėl ignoruoti ŽIV jokiu būdu negalima. Jei kada užkrėsčiau kitą žmogų, graužčiau save visą gyvenimą“, – atskleidžia pašnekovė.
Evelina atvirauja, kad niekaip nesusitaiko su savo amžiumi, kadangi viduje jaučiasi žymiai jaunesnė. Moteris šiuo metu atradusi save savanorystėje – „Lygus lygiam“ uždaroje grupėje, kur padeda su likimu susitaikyti kitiems užsikrėtusiems ŽIV.
