Atsikratė konkurentų?
Prieš 21 metus šalia savo namų Varšuvos priemiestyje, išlipę iš automobilio, buvo nušauti sutuoktiniai verslininkai Adamas (46 m.) ir Kamila (41 m.) Kravčikai. Gyvas liko Kravčikų sūnus Michaelis.
Tais 1994 metais, kai buvo nužudyti jo tėvai, Michaeliui buvo 12 metų. Jis prisimena, kad grįžus tėvams, ėjo atidaryti vilos, kurioje jie gyveno, vartų ir išvydo kraupų vaizdą. Motina gulėjo ant žemės, iškritusi iš automobilio, kurį vairavo. Berniukas užkliuvo už jos kojų ir parkrito į kraujo balą. Tėvas dar kurį laiką buvo gyvas, tačiau mirė nuvežtas į ligoninę.
Tuoj pat buvo užblokuoti visi keliai, policija ėmėsi visų įmanomų priemonių, tačiau apčiuopti siūlo galą nesisekė. Manoma, kad tai buvo kruopščiai suplanuota ir tiksliai įvykdyta užsakomoji žmogžudystė.
Tai rodė ir šūviai. Pirmieji jų buvo nukreipti į krūtinę, o po to žudikas šaltakraujiškai paleido kontrolinius šūvius į galvą. Nenustatyto žudiko ar žudikų nesudomino verslininkų turėta stambi pinigų suma, jie nepaėmė nei automobilio, nei kokio kito daikto. Lyg už kažką keršydami banditai sušaudė sutuoktinius ir dingo.
Kriminalistai ilgai bandė nustatyti nužudymo motyvus. Įtarimai buvo kritę ant Piotro Brodovskio. Jis buvo Kravčikų kaimynas ir nuolat su jais pykosi. Piotras buvo paskundęs policijai, kad kaimynas nupjovė 400 metų senumo liepą, kuri trukdė pastarojo garažui. Už tai Kravčikai buvo nubausti. P. Brodovskis plūdo ir baugino Kravčikus, o šiems žuvus teigė pagaliau atsikratęs „bakterijų“.
Ištikrųjų tų piktumų priežastis buvo ne liepa, ir ne garažas, bet taip vadinama Chimeros vila, kurioje butą nuomavosi P. Brodovskis. Kravčikai mieste turėjo žaislų parduotuvę ir, norėdami ją išplėsti, derėjosi dėl vilos pirkimo.
Jie planavo pirmajame aukšte įrengti parduotuvę, o antrajame – apsigyventi. P. Brodovskis dėl vilos turėjo savų planų, todėl buvo įtariama, kad jis galėjo ir užsakyti žudynes. Tačiau tai ir liko tik įtarimais. Po metų, nesurinkę daugiau įrodymų, prokurorai tyrimą nutraukė.
Dar dvi aukos
Keletą milijonų zlotų kainuojančios vilos savininkai buvo Elžbieta ir Vieslavas Drževinskiai. Jie nebuvo turtuoliai – vilą testamentu jiems paliko JAV gyvenęs dėdė. Palikimas atiteko kartu su nuomininkais. Kai kurie jų išsikėlė, o štai P. Brodovskis nė nesiruošė palikti jam patinkančios vilos, nors mieste turėjo ne vieną namą ir keletą butų.
Atvirkščiai, jis panoro atpirkti iš Drževinskių jų vilą, tačiau siūlė juokingai mažą kainą. Nuomininkas motyvavo tuo, kad į vilą yra įdėjęs labai daug pinigų: ją nuolat remontavo, įvedė miesto vandentiekį, prijungė prie centralizuotos kanalizacijos tinklų.
Ta vila buvo į Varšuvos konglomeratą įeinančiame Milianuveko mieste, kuris dar prieš karą buvo tapęs mėgstama sostinės turtuolių gyvenamąja vietove. Tai buvo turtingų Varšuvos gyventojų vasaros kurortas. Kai kurie jų atvažiuodavo tik vasarai, tačiau dalis čia nusprendė įsikurti visam laikui, statėsi vilas.
Karo metais per Varšuvos sukilimą Milianuveke buvo įkurta sukilimo vadų būveinė, tad miestas tuo laikotarpiu buvo vadinamas „Mažuoju Londonu“. 1951 metais Milianuvekas gavo miesto teises, prie jo buvo prijungta keletas gretimų kaimų.
Komunistų valdymo laikotarpiu mieste imta plėtoti pramonę, čia buvo pastatytos chirurgijos ir odontologijos prietaisų gamyklos. Tuo metu ir nekilnojamo turto kainos čia smuktelėjo, tačiau po 1999-ųjų metų administracinės reformos Milianuvekas tapo viena iš šešių savivaldybių, sudarančių Grodzisko rajoną. Vėl tapo prestižu čia turėti nuosavą vilą.
Tad savininkai, aišku, panoro susigrąžinti vilą sau. Tačiau likęs nuomininkas nesutiko išsikraustyti. Dėl jo iškeldinimo Drževinskiai kreipėsi ir į teismą. Po to Elžbieta kartą buvo smarkiai sumušta ir suprato, jog teisme nieko nelaimės ir tik pardavusi vilą suras ramybę, tačiau parduoti taip ir nespėjo.
2006 metų spalio 8 dieną Elžbieta išėjo į bažnyčią ir dingo be pėdsakų. Keli liudininkai matė, kaip kažkas moterį prievarta įtraukė į automobilį ir nusivežė. Po metų, spalio 13-ąją, taip pat paslaptingai dingo ir jos vyras.
V. Drževinskis paliko namus lyg būtų kažkur skubėjęs. Draugui jis buvo prasitaręs, kad bijo dėl savo gyvybės. „Ta vila jau pareikalavo trijų gyvybių, tad dabar – mano eilė. Aš kiekvieną dieną laukiu savo žudiko“, – sakė Vieslavas. Darant kratą Drževinskių namuose, telefonų knygoje buvo rastas Elžbietos įrašas. Moteris buvo parašiusi, kad, jei jiems kas nors atsitiks, dėl to kaltas jų nuomininkas P. Brodovskis.
Tad po savininkų dingimo į tardytojų akiratį ir vėl papuolė P. Brodovskis. Vienas ilgametis jo draugas net papasakojo, kad Piotras ieškojo žmonių, kurie galėtų nužudyti namo šeimininkus, tačiau jokių kitų įkalčių policija nerado ir nesugebėjo apkaltinti nuomininko. Taip dar viena byla nugulė į neišaiškintų bylų archyvą.
Tiesa, tiek prie šios, tiek prie ankstesnės nužudymo bylų pareigūnai kartas nuo karto vis grįždavo, nes prokurorai rasdavo trūkumų. Buvo konstatuota, kad bylos tirtos labai aplaidžiai.
Padėjo lietuviai
2011 metais pareigūnai vėl gavo informacijos, jog P. Brodovskis ieško samdomų žudikų, kad šie nušautų Drževinskių vaikus. Žuvus tėvams, juos augino giminaičiai.
Sulaukę pilnametystės jaunieji Drževinskiai ėmė vėl judinti nuomininką, kad šis paliktų vilą, o tai, matyt, neįėjo į P. Brodovskio planus. Tuomet jis ir kreipėsi į pažįstamą, buvusį policininką Andžejų D., kuris apie užsakymą pranešė prokurorams.
Štai tuomet pareigūnų galvose ir gimė planas, kaip pričiupti nuolat išsisukantį gudruolį. Andžejui buvo liepta pažadėti P. Brodovskiui surasti žudiką, o tuo tarpu pareigūnai kreipėsi pagalbos į lietuvius, prašydami šių suvaidinti samdomus žudikus.
Mafiozais apsimetę lietuviai agentai, per susitikimą Varšuvos kultūros rūmuose, P. Brodovskiui pareiškė galintys užsakymą įvykdyti už 15 000 eurų. Pokalbiuose su slaptais policijos agentais P. Brodovskis už vaikų pagrobimą ir pradanginimą sutiko mokėti 10 000 eurų, tačiau „samdomi žudikai“ nenusileido.
Tuomet Piotras paprašė, kad lietuviai jam parduotų Kalašnikovo automatą ir snaiperinį šautuvą. Visi pokalbiai buvo nufilmuoti, o verslininkas – suimtas. Jam pareikšti kaltinimai kurstymu nužudyti ir pagrobti Drževinskių vaikus, taip pat siekus įsigyti snaiperio šautuvą ir dėl neteisėto disponavimo trimis šoviniais, kurie buvo rasti per kratą jo namuose.
Prokurorai bandė įrodyti, kad P. Brodovskis užsakė 4 žmogžudystes: Vieslavo Drževinskio, jo žmonos Elžbietos ir dviejų jų sūnų: Piotro ir Viktoro. Žodžiu, vyras ketino atsikratyti visų vilos šeimininkų, kad pats ją galėtų užgrobti. Nors dar prieš karą statyta vila ir neatrodo labai įspūdingai, tačiau ji dabar kainuoja daugiau nei milijoną dolerių.
Kaip ir ankstesniais kartais, taip ir dabar P. Brodovskis nepripažino savo kaltės ir tvirtino, jog byla sufabrikuota. Jis ir jo advokatai lietuvių agentų veiksmus vadino provokacija.
P. Brodovskio gynėjai tvirtino, kad jų klientas visaip stengėsi vilkinti derybas, nemokėjo agentams prašomos sumos, vengė su jais susitikti. Advokatai prašė teismo, kad šis atmestų ir buvusio policininko Andžejaus liudijimus teisme – kad šis buvo girdėjęs, jog P Brodovskis yra nužudęs Kravčikus.
Ir vis tik šį kartą teismui užteko įrodymų, kad nuteistų vilos nuomininką. Prokurorų viltys, dėtos į lietuvių agentus, kurie vedė derybas su P. Brodovskiu, pasiteisino. Jų parodymų ir kitų netiesioginių įkalčių užteko, kad būtų nuteistas Chimeros vilos nuomininkas.
Tiesa, teismas P. Brodovskiui skyrė dešimt metų mažiau nei prašė prokuroras – 15 metų nelaisvės. Tas nuosprendis apskųstas ir dar ilgai suksis teismų karuselėje, tačiau pirmoji pergalė jau pasiekta.
