Dailės studentų magistrinių darbų peržiūros sistemiškai vienodos ir Vilniuje, ir Šiauliuose, ir Londone: tos pačios salės su egoistiškai kruopščiai sukabintais ar pastatytais kūriniais, pasieniais slankiojančiais įtariais giminaičiais su gėlių puokštėmis, jų demonstratyviai nematantys studentai, o viską jungia atsargios šventės atmosfera – mokslai lyg ir baigėsi, mes – profesionalai, valio. Bet - būtų gerai susiorganizuoti kokių nors pajamų.
Situacijų identiškumas šiame etape irgi nesikeičia nei ten, nei čia – talentingi ir darbštūs studentai magistrinių darbų parodos metu jau turi arba darbdavius, arba užsakovų šūsnį, vidutiniokai gi nusiperka brošiūrą "Kaip rašyti CV", o negabūs tinginiai jau kelis metus kažką veikia, stalčiuje paslėpę bakalauro diplomus.
O štai detalės – skiriasi. Aš meno magistrų darbus žiūrėjau Karališkąjame menų koledže. Į jį ėjau dėl kelių priežaščių – jis yra Londone, taigi nereikia niekur toli trenktis, jame šiais metais mokslus baigė du mūsiškiai – Indrė Šerpytytė parodė ciklo "A state of silence" tęsinį, o Povilas Utovka – tipografinius šriftus "Marc" ir "Monika". Svarbu ir tai, kad 70-ies D. Britanijos aukštųjų meno mokyklų retinge – pagal "The Guardian" versiją – Karališkasis menų koledžas užima septintą vietą.
Reitingavimas mene Britanijoje gerokai svarbesnis veiksnys, nei Lietuvoje. Finaliniuose šou savo darbus rodantys magistrai šalia pavadinimų kruopščiai surašo visas mokslo metais gautas premijas – jos tampa kabliais, sulaikančiais galimus darbdavius, klientus ir kolekcionierius, besibraunančius per milžinišką jauno meno pasiūlą.
Ir, reikia pripažinti, tie premijiniai kabliai yra gana objektyvūs. Štai Indrė Šerpytytė sukūrė tobulai paradoksalų projektą – ji nufotografavo buvusius NKVD - MVD - MGB – KGB pastatus provinciniuose Lietuvos miesteliuose, vėliau padarė jų maketus ir tuos maketus dar kartą nufotografavo, palikdama nespalvotose nuotraukose stambią neutralią erdvę. Devynių nuotraukų ciklas sukuria šmaikštų distancinį pasakojimą tarp realios istorijos, anglams susiformavusios KGB represinės didybės ir namų, kuriuose dirbo sistemos dalyviai, menkumo. Projektas turi ir puikiai pateiktą faktinę bazę – pirmosios, eskizinės nuotraukos su aprašymais irgi rodomos žiūrovams. Ir ką gi – 2009 metais ciklas įvertintas dviem premijom, iš kurių vienas – dabar vykstanti Hoopers galerijoje paroda bei Viktorijos ir Alberto muziejaus ketinimai įsigyti dalį kolekcijos.
Nusipirkti darbus gali ne tik muziejai – ataskaitinės parodos metu tai gali padaryti visi - Indrės Šerpytytės nuotraukos kainavo 600 svarų – standartinė jauno menininko kūrinio kaina. Aiškus studentiškų darbų finansinis įvertinimas yra, be abejo, dar vienas lietuviškos ir britiškos situacijos skirtumas. Vilniuje aš iki šiol fiksuoju XIX amžiaus romantišką poziciją, teigiančią, kad menas nėra prekė. Arba, tiksliau – kad meno prekinė vertė nėra svarbiausia. Dažnas mūsiškis pasididžiuodamas deklaruoja, kad tėra pardavęs per gyvenimą vos kelis darbus. Neprotinga pozicija – žmogus, šešis metus prasimokęs aukštojoje mokykloje ir nenorintis tapti profesionalu, rinkai pateikiančiu paklausias prekes, prarado ir savo, ir dar keliolikos žmonių šešerius metus. Dar blogiau – neprofesionalai mene, nepateikdami rinkai prekių, bet reikalaudami išlaikymo, tampa sąmoningais kultūros bedarbiais, mažinančiais jos reikšmę ūkyje, o savo demonstratyviu dekoratyvumu tiesiog erzina žmones.
Londono mokykloje per parodą atidaryti parduotuvę studentams neliepiama. Jie, pasimokę realaus kapitalizmo aplinkoje, tai daro patys. Mokykla tik padeda. Mokykla ir valstybė. Aš sunkiai įsivaizduoju laikiną studentišką parduotuvę per Vilniaus Dailės akademijos peržiūras. Studentai nėra juridinis asmuo, jie neturi sąskaitos, PVM mokėtojo kodo, kasos aparato, galų gale. Todėl prekiauti jiems nebūtų leista.
Kai koledže nusipirkau vieną iš studentiškų darbų – meno žurnalą "Monika", kurį maketuojant buvo panaudoti abu Povilo Utovkos sukurti šriftai, pardavėja, irgi to paties baigiamojo kurso studentė, man išrašė sąskaitą. Ją panagrinėjus, paaiškėjo, kad tai specialus koledžo dokumentas, skirtas "Studentiškiems pardavimams". Ten užrašomas pirkėjo vardas ir adresas, studento, sukūrusio darbą vardas, bei pirkėją aptarnavusio studento pavardė. Ir, žinoma, kaina. Ji įdomiausia – joje nėra PVM grafos, bet studentai pratinami dalintis – iš mano keturių svarų 85 procentai atiteks kūrėjui, o 15-ka procentų keliaus į Studentų fondą.
Gaila, kad negalėjau pamatyti studentės Emmos Lofstrom sąskaitos arba bent ant sienos šalia paveikslų surašytų kainų. Vietoj jų jau buvo prilipdyti raudoni ruliukai, skelbiantys, kad visi darbai parduoti. Už kiek, sužinojau iš šiek tiek paklaikusios moters, vaikščiojančios aplink piešinius. Kai aš apstulbęs bandžiau suvokti, kodėl šie darbai nupirkti, ji mane draugiškai stumtelėjo ir pasakė, kad šitie visi darbai parduoti. "Matau", atsakiau aš. "Už 5600 svarų", pasakė moteriškė. Aš pritariamai palingavau. Tuomet ji vėl mane stumtelėjo, ir skaičių 5600 parašė pirštu ant sienos. Vėliau man papasakojo, kad studentė iš Švedijos tapo finansine kurso rekordininke. Man keisčiausia buvo tai, kad tokio tipo piešinius aš šimtais matydavau prieš kelis metus, kai savo darbus gindavo Grafikos katedros knygų iliustracijos specialybės studentai: toks naivus apysaldis neišbaigtas realizmas, kurio nekenčia vaikai, bet mėgsta suaugusieji. Kodėl tai perka? Šiek tiek nurimau, kai sužinojau kad antrą vietą pagal pinigus užėmė Davidas Fulfordas, pateikęs nedidelių aliejinių eskizų sieną, o trečiu pagal sėkmę ir visai buvau patenkintas – studentas, pasivadinęs Mr Clement, kampe pastatė sužeisto komiksinio triušio statulą, kuri, kaip ir reikėjo tikėtis, nėra pagrindinis darbas, o tik emocinė įžanga nedidelio formato knygai apie sudėtingą triušio gyvenimą. Knygą, be abejo, galima nusipirkti. Ne tik knygą, bet ir sužeisto triušio mažesnes kopijas ar raktų pakabukus. Su tuo pačiu triušiu. Nusipirkus galima nesunkiai autorizuoti knygą – visi studentai stengiasi nuo savo darbų nenutolti.
Vos tik ilgėliau sustojau pramoninio dizaino ekspozicijoje prie vieno keisto daikto, prie manęs prišoko korėjietis Ilgu Cha ir greitakalbe papasakojo, kad daiktas yra slankiojantis radijas – važiuoji stalu aukštyn – reguliuoji garsą, važiuoji šonan – gaudai bangas. Jis dar ir laikrodį valiklį padarė. Tai prietaisas, kur ant ciferblato reikiamoje vietoje galima parašyti dienos planus, o ratu slenkanti rodyklė, atėjus laikui, juos nutrina.
Apie korėjietį Britanijos dienraščiai nieko neparašė, bet keli magistrai šen bei ten šmėstelėjo. Tai dar vienas britiškosios ir lietuviškosios situacijos skirtumų – žiniasklaidai naujo meno prisistatymas yra svarbus įvykis. Apie studentų šou rašo, anonsuoja, analizuoja visi dienraščiai ir dažnas savaitraštis. Na, bet jie įpratę apie menus rašyti daug, tad studentų parodos organiškai įtraukiamos į vasaros kultūros pramogos.
Štai tiek tų skirtumų ir tėra – tenykštį studentą aplinka priverčia suprasti, kad kūryba yra darbas, o mūsiškiai vis dar tiki, kad tai – gyvenimo būdas. Net nežinau, kas geriau – nes darbai starto pradžioje visur – ir Vilniuje, ir Londone - panašūs.
